Kauno regioninis valstybės archyvas
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
Kauno regioninis valstybės archyvas – vienas didžiausių archyvų Lietuvoje. Jame saugoma per 10 000 tiesinių metrų lentynų. Seniausi archyve – Pažaislio vienuolyno dokumentai, siekiantys XVII a., tačiau dauguma saugomų dokumentų yra vėlesnio laikotarpio. Archyve saugomi dokumentai skirstomi į 4 kompleksus:
- Rusijos imperijos įstaigų dokumentai (Kauno gubernijoje veikusių carinės Rusijos įstaigų dokumentai);
- Tarpukario Lietuvos Respublikos (1919–1940 m.) ir nacistinės Vokietijos okupacijos (1941–1944 m.) laikotarpio dokumentai (Kauno mieste bei tuometinėje Kauno apskrityje veikusių vietos savivaldos institucijų, švietimo gydymo įstaigų, privačių įmonių dokumentai);
- Sovietų okupacijos laikotarpio dokumentų kompleksas (dabartinėje Kauno apskrities teritorijoje veikusių valstybės ir vietos savivaldos institucijų ir kt. dokumebntai 1940–1941 m., 1944–1990 m.);
- Nepriklausomybės laikotarpio dokumentų kompleksas (nuo 1990 m.)[1].
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Istorinės aplinkybės lėmė savitą archyvo Kaune vietą Lietuvos archyvų sistemoje. 1843 m. įkūrus Kauno guberniją, Kaune įsikūrė didžiąją dabartinės Lietuvos teritorijos dalį administravusios Rusijos imperijos įstaigos. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, dėl sudėtingų politinių aplinkybių Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine, tad čia kūrėsi centrinės valstybės įstaigos. 1921 m. spalio 19 d. švietimo ministras K. Bizauskas pasirašė įsakymą, kuriuo prie Švietimo ministerijos įsteigtas Centralinis valstybės archyvas. Dar 1921 m. pradžioje Valstybės archeologijos komisijos rūpesčiu Lietuvoje likusiems bei iš Rusijos grąžinamiems archyvams kaupti buvo paskirtos patalpos Kauno 7-ajame forte. Pagal architekto V. Dubeneckio projektą šios patalpos buvo suremontuotos ir pritaikytos saugoti dokumentams. Per du savo veiklos Kaune dešimtmečius Centralinis valstybės archyvas kaupė ir tvarkė daugiausia XIX–XX a. pradžioje Lietuvos teritorijoje veikusių įstaigų dokumentus.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, keitėsi Kaune veikusio archyvo veiklos pobūdis, statusas ir pavadinimas. 1940 m. rugpjūčio mėnesį pavadintas Lietuvos TSR centriniu valstybiniu archyvu, o 1941 m. kovo 13 d. – Lietuvos TSR centrinio valstybinio archyvo Kauno filialu, archyvas pradėjo kaupti ir tvarkyti likviduotų nepriklausomos Lietuvos Respublikos, o pokario metais – ir vokiečių bei sovietų okupacijos laikotarpiu veikusių įstaigų dokumentus. Palaipsniui pirmaisiais sovietų okupacijos ir pokario metais šiame archyve sukauptus centrinių nepriklausomos Lietuvos Respublikos įstaigų bei visuomeninių organizacijų dokumentus perėmė Lietuvos SSR centrinis valstybės archyvas.
Nuo įsteigimo archyvo pavadinimas, pavaldumas ir patalpos keitėsi kelis kartus. Jau 1940 m. archyvas iš patalpų 7-ajame forte buvo iškeltas į Pažaislio vienuolyną, iš kur išsikraustė tik 1950 m., taip pat turėjo patalpų Laisvės alėjoje (buvęs tabako fabrikas „Zefyras“), Rotušėje, kur saugomi archyvo fondai gerokai nukentėjo nuo 1946 m. potvynio. Vėlesniais metais archyvui teko naudotis saugyklomis daugelyje miesto vietų (mečetėje Totorių g., Nemuno g. 2 ir kt.), kol galiausiai 1986 m. jis persikraustė į rekonstruotą ir dokumentams saugoti pritaikytą buvusios Hausmano sinagogos pastatą Maironio g. 28 B[2].
Nuo 2017 m. Kauno, Alytaus, ir Marijampolės apskrities archyvai buvo sujungti į Kauno regioninį valstybės archyvą.