Katalikų bažnyčios istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Katalikų bažnyčia kartu su stačiatikių bažnyčiomis savo istorija tradiciškai laiko visą laikotarpį nuo pirmųjų sekminių. Visą laikotarpį iki Didžiosios schizmos Katalikų bažnyčia laiko savo istorija.

Ankstyvoji bažnyčios istorija

II a. krikščionybė paplito praktiškai visoje Romos imperijoje, II a. atsirado gausi apologetinė literatūra, taip pat auteritetingų krikščionių autorių darbai. Nuo savo egzistavimo pradžios Bažnyčia buvo persekiojama imperatorių. Kruviniausi persekiojimai buvo surengti Decijaus ir Diokletiano. Pripažinimą ir laisvę krikščionių bažnyčia gavo po Konstantino paskelbto Milano edikto.

Kovoje prieš gnosticizmą, įvairius materialumą nuvertinančius slaptuosius mokymus, II amžiuje išsikristalizavo pagrindinės bažnyčios struktūros: Šventojo Rašto kanonas, Regula fidei ir trijų pakopų hierarchija – vyskupai, kunigai ir diakonai.

Romos patriarchato išskirtinumas pradžioje nei teisiškai, nei dogmatiškai nebuvo nustatytas, tačiau juo nei Rytuose nei Vakaruose neabejota.

Pirmuoju rimtu eretiniu mokymu krikščionybėje tapo arijonizmas (IV a.), kuris buvo pasmerktas Pirmajame Nikėjos susirinkime. V a. Rytuose atsirado erezijos, susjusios su Kristaus prigimtimi: nestoriečiai ir monofizitai.