Karusės mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Karusės mūšis
Medieval Livonia 1260.svg
Data: 1270 vasario 16
Vieta: ties Karuse, (Vakarų Estija
Rezultatas: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pergalė
Kariaujančios pusės
LDK Livonijos ordinas
Danija
Vadovai
Traidenis
Nuostoliai
Livonijos ordino krašto magistras Otonas Luterbergas
52 riteriai
danų vadas Eilartas
beveik 600 karių
sužeistas Lealio vyskupas

Karusės mūšis (kartais vadinamas Karusės ledo mūšiu) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės mūšis su Livonijos ordino ir Danijos jungtine kariuomene ant užšalusios Baltijos jūros ledo, įvykęs 1270 vasario 16 d. ties Karuse, (Vakarų Estija).

Mūšio prielaidos[taisyti | redaguoti kodą]

Tuo metu dar vyko Didysis prūsų sukilimas (12601274 m.) prieš Vokiečių ordiną, o Lietuva pradėjo kovą su Voluine (tęsėsi 12691275 m.), todėl žemaičiai galėjo vykdyti žygius į šiaurę. Pasinaudodamas proga, kaip manoma, Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis užpuolė Livonijos ordiną ir užšalusios Baltijos jūros ledu pasiekė Sarema salą. [1] Grįždami su grobiu prie Muhu sąsiaurio jie susidūrė su jungtine Livonijos ordino ir danų kariuomenės įgula iš Talino.

Livonijos ordinas, jau atsigavęs po 1260 m. Durbės mūšio buvo gerai pasiruošęs - surinkęs didelę armiją jis rengėsi pulti Žemgalą. [2]

Mūšio eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Kalavijuočiai ir danai puolė pirmi. Lietuviai sustatė roges pusračiu ir pasinaudoję jomis kaip barikada, ietimis išbadė į rogių tarpus įsipainiojusius riterių žirgus, o tada ir pranašumo netekusius priešo riterius. Eiliuotosios Livonijos kronikos (XIII a. pab.) duomenimis, žuvo 52 riteriai, Livonijos ordino krašto magistras Otonas Luterbergas (vok. Otto von Lutterberg), danų vadas Eilartas ir beveik 600 lengvai ginkluotų karių. Buvo sužeistas Lealio vyskupas.

Mūšio reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo penktasis didžiausias Livonijos pralaimėjimas 13-ame amžiuje.[3] Livonijos ordino vadovybė Vokiečių ordino didžiojo magistro paprašė atsiųsti pagalbos ir naują krašto magistrą. [4]

Naujasis magistras Andreas Vestfalis (Andreas von Westfalen) nusprendė pakelti Livonijos prestižą, 1270 m., sužinojęs apie kitą lietuvių ruošiamą žygį, jis iškeliavo užkirsti kelio. Tačiau lietuviai netikėtai atakavo jo stovyklą ir užmušė patį Andreas ir dar 20 jo riterių.[5]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Stephen Turnbull. Crusader Castles of the Teutonic Knights (2): The Stone Castles of Latvia and Estonia 1185-1560. Osprey Publishing 2004 p.52 ISBN 1-84176-712-3
  2. William Urban. The Baltic Crusade. Lithuanian Research and Studies Center Chicago, Illinois 1994 ISBN 0-929700-10-4 p.278-280
  3. Tomas Baranauskas. Ar priminsime Europai apie Šiaulių mūšį? Delfi.lt 2006-09-22, tikrinta 2007-10-14
  4. L: R. Varakauskas Ledo mūšis ties Karuse 1270 m. Istorija t. 3 Vilnius 1962.
  5. William Urban. The Baltic Crusade. Lithuanian Research and Studies Center Chicago, Illinois 1994 ISBN 0-929700-10-4 p.278-280