Karolis Dineika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Karolis Dineika
Karolis Dineika.jpg
Gimė: 1898 m. kovo 15 d.
Rygoje
Mirė: 1980 m. rugpjūčio 13 d. (82 metai)
Druskininkuose
Sutuoktinis(-ė): Petronėlė Savukaitytė
Vaikai:

Raimundas Arnas Dineika
Vincas Dineika
Gynė Dineikaitė

Veikla: Lietuvos pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, visuomenės veikėjas.
Alma mater: Lietuvos universitetas

Karolis Dineika (1898 m. kovo 15 d. Rygoje – 1980 m. rugpjūčio 13 d. Druskininkuose) – Lietuvos pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, visuomenės veikėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Vinco Dineikos ir Elžbietos Gaigalaitės-Dineikienės šeimoje [1]. Brolis Viktoras Dineika. Sūnūs Raimundas Arnas Dineika, Vincas Dineika, duktė – poetė Gynė Dineikaitė.

Baigęs vidurinę mokyklą, 1916 m. Tartu įgijo gimnazijos kūno kultūros mokytojo cenzą. Pirmojo pasaulinio karo metais kurį laiką gyveno Peterburge [2]. 19171918 m. Peterburge studijavo hidrotechnikos kursuose, 1917 m. įsteigė moksleivių klubą „Lietuvos sakalas“, dirbo draugijos „Majak“ sporto instruktoriumi.

Grįžęs į Lietuvą 1918–1919 m. mokytojavo Linkuvos „Saulės“ gimnazijoje. Žiemgaloje organizavo partizanų būrį, dalyvavo kovose prieš bolševikus. Joniškėlyje pateko į kalėjimą, bet pabėgo. Grįžęs iš bolševikų nelaisvės, dirbo Linkuvos apsaugos štabe, vėliau – valsčiaus ir apskrities tarybose. 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavo kovose su bermontininkais prie Radviliškio ir Šiaulių.

19201922 m. Krašto apsaugos ministerijos sporto instruktorius, vėliau Šaulių sąjungos sporto instruktorius. Aktyvus Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos narys. Organizavo krepšinio rungtynes Lietuvos kariuomenėje, o 1922 m. išleido knygutę „Krepšiasvydis“, kurioje smulkiai aprašė žaidimo taisykles.

19231926 m. Lietuvos universitete studijavo pedagogiką, psichologiją, lietuvių literatūrą ir geografiją. Nuo 1927 m. Kauno „Aušros“ ir Alytaus valstybinės gimnazijos fizinio lavinimo mokytojas. Nuo 1934 m. Kūno kultūros rūmų inspektorius ir Kūno kultūros kursų lektorius.

19401945 m. Linkuvos gimnazijos kūno kultūros mokytojas, 19411944 m. šios gimnazijos inspektorius (vicedirektorius). 1945–1949 m. Kūno kultūros instituto direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1952 m. Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parko, įkurto jo iniciatyva, vedėjas.

Visuomeninė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Jo iniciatyva 1922 m. įkurta Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija, buvo jos pirmasis pirmininkas. Propagavo klasikines ir tautines sporto šakas, sveiką gyvenseną, sukūrė psichofizinės treniruotės pagrindus. Fizinio lavinimo klausimais rašė leidiniuose „Lietuvos aidas“, „Mūsų žinynas“, „Lietuvos mokykla“, „Švietimo darbas“, „Tautos mokykla“, „Naujoji Romuva“. 19261928 m. redagavo laikraštį „Jėga ir grožis“, 1928–1929 m. savaitraščio „Sargyba“ priedą „Jaunimo sportas“. [3]

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1920 m. Kūno lavinimo klausimas Lietuvoje
  • 1922 m. Lengvosios atletikos vadovėlis (bendraautoris Juozas Eretas)
  • 1922 m. Supratimo raktas
  • 1924 m. Nurodymai, kaip stiprinti sveikatą
  • 1926 m. Lietuvos karžygys Antanas Juozapavičius
  • 1926 m. Santūra, kaip dorovinė asmens pareiga
  • 1926 m. Blaivybė ir kūno lavinimo klausimas Lietuvoje
  • 1926 m. Vilniaus ripka
  • 1927–1929 m. Fiziško lavinimosi vadovėlis I–II d.
  • 1929 m. Sportas mokykloje
  • 1932 m. Žaismo pramoga – naujas blaivinimo metodas
  • 1934 m. Skautiški žaidimai (kartu su B. Mantvila)
  • 1935 m. Keliaukime po gimtąjį kraštą (bendraautoris J. Dovydaitis)
  • 1959 m. Fizinė kultūra – sveikatos šaltinis (bendraautoris K. Labanauskas)
  • 1961 m. Gydomoji fizinė kultūra
  • 1966 m. Kvėpavimas, judėjimas, sveikata
  • 1975 m. Moters grožis, sveikata. 1981 m. rusų kalba
  • 1984 m. Judėjimas, kvėpavimas, psichofizinė treniruotė

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algirdas Gaigalas. Mokslas ir gyvenimas, 1998 m. Nr. 2
  2. Karolis Dineika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  3. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 107-108 psl.