Karnyksas

Scena nuo Gundestrupo katilo. Dešiniajame krašte trys grojikai su karnyksais.

Vado Dumnorikso adjutantas su karnyksu. Rekonstrukcija Keltų civilizacijos muziejuje (Prancūzija).

Karnyksas (lot. carnyx) – geležies amžiaus keltų bronzinis pučiamasis instrumentas. Žinoma, kad juos naudojo nuo 300 m. pr. m. e. iki 200 m. Karnyksas panašus į trimitą, kuris laikomas vertikaliai ir kurio žiotys, savo išvaizda primenančios išsižiojusią šerno galvą, nukreiptos į priekį. Karnyksai buvo naudojami kaip karinis muzikos instrumentas, kurio garsais drąsino savo karius ir baugino priešo karius. Kadangi karnykso žiotys būna aukštai virš žmonių galvų, jo garsas gerai sklinda mūšio lauke ar ceremonijose.

Etimologija

Žodis carnyx kilęs iš galų kalbos žodžio šaknies carn- ar cern- 'ragas'. Dievo Cernuno vardas yra tos pačios šaknies.

Karnysų paminėjimai

Karnyksas buvo vaizduojamas paveiksluose, monetose ir geriausiai – iniciacijos scenoje ant Gundestrupo katilo.

Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad keltai karnyksus naudojo puldami Delfus 279 m. Jie aprašyti ir Julijaus Cezario kampanijos Galijoje bei Klaudijaus įsiveržimo į Britaniją aprašymuose. Diodoras Sikulas (Diodorus Siculus; Histories, 5.30) apie 60–30 m. pr. m. e. rašė:

„Jų trimitai yra ypatingi barbariški; jie pučia juos ir išgauna šaižius garsus, kurie pritinka karo sumaiščiai.“

Gerai išlikęs pavyzdys yra Deskfordo karnyksas, aptiktas 1816 m. Morey Firte (Moray Firth) Aberdynšyre (Škotija). Iki 2004 m. buvo žinomi tik keturių kitų karnyksų išlikę fragmentai. 2004 m. lapkritį archeologai Prancūzijoje aptiko I a. radinį – penkis gerai išlikusius karnyksus. Keturi turėjo šernų galvų pavidalo žiotis, o penktas – slibino galvos pavidalo.

Nuorodos

• Reconstruction of the Deskford Carnyx Archyvuota kopija 2008-08-30 iš Wayback Machine projekto.
• carnyx Ancient Celtic music. The carnyx