Jules Mazarin

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Kardinolas Mazarinis)
Žiulis Mazarenas
Jules Mazarin, Giulio Mazzarino
Pjero Minjaro portretas, 1658–1660 m.
Žiulio Mazareno herbas
Žiulio Mazareno herbas
Gimimo vardas Giulio Raimondo Mazzarino
Gimė 1602 m. liepos 14 d.
Pešina, Neapolio karalystė
Mirė 1661 m. kovo 9 d. (58 metai)
Vensenas, Prancūzijos karalystė
Tautybė Italas
Religija Romos katalikas
Prancūzijos ministras pirmininkas
Ėjo pareigas 1642 m. gruodžio 5 d. – 1661 m. kovo 9 d.
Meco vyskupas
Ėjo pareigas 16521658 m.
Vikiteka Jules Mazarin
Parašas

Žiulis Raimonas Mazarenas (pranc. Jules Raymond Mazarin), Džulijus Raimondas Madzarinas, arba Mazarinis (it. Giulio Raimondo Mazzarino, Mazarini; 1602 m. liepos 14 d. – 1661 m. kovo 9 d.) – italų kardinolas, diplomatas ir politikas, nuo 1642 iki 1661 m. Prancūzijos ministras pirmininkas.

Kardinolas yra žinomas kaip meno ir juvelyrinių dirbinių, daugiausiai deimantų, kolekcionierius. Prieš mirtį savo deimantus paliko Liudvikui XIV, kai kurie deimantai dabar yra saugomi Luvre, Paryžiuje.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Džulijus Madzarinas gimė Pešinoje, Neapolio karalystėje. Užaugo Romoje. Madzarinų šeima kilusi iš normandų karališkosios šeimos, Sicilijos. Pjetro Madzarino ir Ortenzijos Bufalini sūnus, Aleksanderio Madzarino brolis (vėliau žinomas kaip Ekso provincijos arkivyskupas Mikelė Madzarinas). Jo tėvas buvo notaras. Dėl Kolonų šeimos paramos Mazarinių šeima susikūrė gerą padėtį visuomenėje. Džulijus Madzarinas studijavo Jėzuitų kolegijoje, Romoje, tačiau atsisakė paklusti ten diktuojamai tvarkai. Vėliau įgijo daktaro laipsnį Romos La Sapienza („Išminties“) universitete. Po kardinolo Armano Žano de Rišeljė mirties buvo paskirtas Prancūzijos ministru pirmininku. Prancūzijoje jo vardas buvo prancūzinamas, todėl toliau kalbant apie jo gyvenimą Prancūzijoje bus vartojama prancūziška forma.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzijos ministras pirmininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Rišeljė mirties Žiulis Mazarenas grįžo į Paryžių ir 1642 m. gruodžio tapo ministru pirmininku. 1643 m. mirė karalius Liudvikas XIII. Karaliaus įpėdinis Liudvikas XIV, buvęs vos penkerių, šalies valdyti negalėjo iki pilnametystės. Iki 1661 m. už regentę jo motiną Oną Austrę valdė Žiulis Mazarenas. Jis padėjo Onai Austrei praplėsti savo galią.

Ministro pirmininko politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiulis Mazarenas toliau tęsė Rišeljė antihabsburgišką politiką ir padėjo pagrindus Liudviko XIV ekspansinei politikai. Abu minėti kardinolai vykdydami politiką atidžiai sekė Švedijos politiką stengdamiesi nukreipti ją savo naudai. Švedija tuo metu siekė sustiprinti savo įtaką Baltijos jūroje ir dėl to pradėjo karą su danais. Siekdamas grąžinti švedus į kovą su Habsburgais Mazarenas padėjo švedams tarpininkaudamas jų taikos derybose su danais, pagal kurias Švedijai atiteko Ezelio (dab. Sarema) ir Gotlando salos. Tačiau prancūzai nenorėjo sustiprinti nei Švedijos, nei savo ginamų Vokietijos protestantų pozicijų ir tuo tikslu Mazarenas ne kartą kėlė sunkumų savo kovojančiai kariuomenei.

Rišeljė ir Mazarenas praktiškai įvedė kelis svarbiausius modernios, teritorinės valstybės principus, turinčius įtakos iki pat dabar: valdovo asmuo pakeičiamas centralizuotai veikiančia (pirmiausia spaudos-pašto, o vėliau ir telegrafo-geležinkelio) biurokratijos ir įstatymų sistema, kuri savo teritorijoje visur veikia vienodai.

Kai Prancūzijos ministras kardinolas Mazarenas išleisdavo naują įstatymą dėl naujų mokesčių įvedimo ar jau esančių padidinimo, paryžiečiai, kurdavo naujas pajuokiamo turinio daineles bei eilėraščius. Mazarenas klausdavo mokesčių rinkėjų: „Kaip ten liaudis? Ar ne maištauja?“ Ir, išgirdęs atsakymą apie daineles ir eilėraščius sakydavo: „Dainuoja, sakot? Jei dainuoja – tai mokės“.

Sąsaja su LDK[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas Boguslavas Radvila studijavęs Olandijoje, apkeliavęs vos ne visą Europą, Prancūzijoje pasižymėjo kaip ūmus dvikovininkas, kartą iš kalėjimo jį ištraukė pats kardinolas Mazarenas.

Vaizdavimas mene[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mazarenas yra vienas iš pagrindinių personažu Aleksandro Diuma romanuose „Vikontas De Braželonas“ ir „Po dvidešimties metų“. Romanuose Mazarenas vaizduojamas kaip godus ir trokštantis valdžios.
  • Mazarenas taip pat pavaizduotas „Hallmark“ filme „Moteris muškietininkė“ (La Femme Musketeer). Asmenybe, ambicijomis ir išmintimi filme jis beveik identiškas kardinolui Rišeljė.
  • Mazarenas pasirodo „Le Chevalier Tempête“ serijose.
  • Faktai rodo, kad 1669 m. liepos 1 d. Liudviko XIV asmeniniu įsakymu Pinerolo miesto gubernatoriaus markizo Sen Maro globai buvo perduotas paslaptingas nepažįstamasis, kurio veidą dengė šilkinė kaukė (vėliau, esą, geležinė). Kalinys buvo įkurdintas Fenestrelio tvirtovėje, o 1687 m. perkeltas į kalėjimą Šv. Margaritos saloje. Dar po poros metų Sen Maras buvo paskirtas Bastilijos viršininku ir įsivežė į ją savo belaisvį, kuris 1703 m. lapkričio d. ten ir baigė savo liūdnas dienas. Jo drabužiai ir asmeniniai daiktai buvo sudeginti. Ši istorija greitai apaugo gandais. Vienoje iš versijų skelbiama, kad galingasis kardinolas Mazarenas požemyje įkalino tikrąjį Liudviką XIV, o į sostą pasodino jo brolį dvynį – silpnavalį ir lengvai kontroliuojamą. Šios neįtikėtinos legendos motyvais buvo pastatyti keli filmai, viename jų – „Žmogus geležine kauke“ – vaidino Leonardas Dikaprijus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Р.Э.Дюпюи и Т.Н.Дюпюи. Всемирная история войн (1400–1800 год).-Санкт-Петербург×Москва., 2000
  • Katalikų Enciklopedia 1913