Karavadžizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Šv. Mato pašaukimas“, aut. Karavadžas, 1599−1600 m.

Karavadžizmas − XVII a. Europos dailės pakraipa, priskiriama barokui, kurios atstovai sekė arba buvo įtakoti italų dailininko Karavadžo (1571−1610) stiliaus. Šie tapytojai vadinami karavadžistais (it. Caravaggisti). Tarp žymiausių karavadžistų: prancūzas Žoržas de La Tūras ir ispanas Chosė de Ribera.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Karavadžizmą įkvėpė italų dailininkas Karavadžas. 1599−1600 m. jo atlikti darbai Contarelli koplyčioje Romos San Luigi dei Francesi bažnyčioje Šv. Mato gyvenimo tema tapo dailininko brandaus stiliaus pirmaisiais darbais ir įkvėpimo šaltiniu kitiems tapytojams. Karavadžo stiliui būdingas natūralistinis vaizdavimas, gilaus veikėjų psichologizmo išraiška. Emocinius veikėjų vaizdavimo niuansus išryškina šviesos-tamsos kontrastai (chiaroscuro), nepagrindinės paveikslų detalės gramzdinamos į dar tamsesnius šešėlius (tenebrizmas). Karavadžo drobių veikėjai dažniausiai būdavo vaizduojami kaip žemo socialinio sluoksnio atstovai: valstiečiai, vargetos, plėšikai. Tapytojas tapydavo pagal modelius iškart ant drobės ir neruošdavo paruošiamųjų piešinių ar eskizų. Tai padėdavo išgauti nepaprastai stiprų meninio įtaigumo efektą.

Karavadžas gyvenimo metu nebuvo plačiai žinomas dailininkas, iš esmės vertintas tik pavienių meno žinovų ir užsakovų. Po mirties jis greitu laiku buvo beveik užmirštas, tačiau jau pirmieji jo darbai Romoje padarė didžiulį poveikį su jais susipažinusiais dailininkais, tame tarpe tuo metu garsiausiems Europos tapytojams: Anibalei Karačiui, Rubensui, vėliau − Gvidui Reniui, Gverčinui. Aplink Karavadžą Romoje 1600-ųjų pradžioje susiformavo grupelė pasekėjų, tarp kurių Orazio Gentileschi, Bartolomeo Manfredi, Carlo Saraceni. Kita dailininkų grupė susiformavo Neapolyje, į kurį Karavadžas atvyko 1606 m. Tarp jų José de Ribera‎, Artemisia Gentileschi, Battistello Caracciolo.

Tuo metu Neapolis priklausė Ispanijos karūnai ir tai padėjo paskleisti karavadžizmą Ispanijoje. Ryškiais ispanų karavadžistais, be Neapolyje dirbusio José de Ribera‎, laikomi Francisco de Zurbarán ir Bartolomé Esteban Murillo. Prancūzijoje ryškiausiais karavadžistais buvo Georges de La Tour, Nicolas Tournier. Apraiškų yra Simon Vouet kūryboje. Nyderlanduose karavadžistams atstovavo grupė Utrechto dailininkų, tarp kurių Dirck van Baburen, Hendrick ter Brugghen, Gerrit van Honthorst.

Karavadžas neturėjo savo dailės mokyklos ir nelaikė mokinių. Jo pasekėjai dažniausiai perimdavo tik jiems imponuojančius Karavadžo dailės bruožus: žemos socialinės padėties žmonių vaizdavimą, brutalių scenų vaizdavimą, realizmą ir natūralizmą. Karavadžo įtaka neaplenkė nė pačių didžiausių Europos dailės meistrų, kaip Rembrantas ir Diegas Velaskesas. XVII a. pabaigoje karavadžistų judėjimas išsikvėpė ir išnyko. Savo metu menkai žinoma karavadžistinė dailė šiuo metu visų pirmiausia prisimenama apibūdinant tipinius baroko stilistikos bruožus, nei XVII a. populiarus parodomasis ištaigingas barokas, kurį suformavo Karačių ir Rubenso mokyklos. Karavadžas apibūdinamas antru reikšmingiausiu italų tapytoju europinės dailės kontekste, įtaka nusileidžiančiu tik Mikelandželui.

Karavadžistų darbų pavyzdžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Karavadžizmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka