Karaokė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Karaokė baras

Karaokė (japoniškai: kara – „tuščias“, ōkesutora – „orkestras”) yra interaktyvi pramoga, kai mėgėjai dainininkai dainuoja pagal melodiją (ir/arba muzikinį vaizdo įrašą), naudodami mikrofoną ir kitą reikiamą įrangą. Paprastai karaokei pasirenkama žinoma pop daina be pagrindinio vokalo. Dainos žodžiai dažniausiai rodomi vaizdo ekrane - judantys simboliai, besikeičiančios spalvos ir vaizdai padeda dainininkui.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Muzikinių įrašų be pagrindinio vokalo sukūrimo idėja vystėsi nuo pačių įrašų atsiradimo. Mėgėjai ir profesionalūs atlikėjai naudodavo „karaokė“ įrašus, nes įrašyti orkestrą ar grupę neapsimokėjo techniškai ir finansiškai.

Nuo 1961-1966 metų amerikiečių televizijos kanalas NBC transliavo karaoke principu parengtas laidas „Dainuok su Miču“ („Sing along with Mitch“). Jų metu choro atliekamų dainų žodžiai žiūrovams buvo rodomi televizoriaus ekrano apačioje.

1971: vystymasis Japonijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Vis dar ginčijamasi, kas išrado žodį karaokė. Manoma, kad 1971 metais karaokės tipo įrangą sukūrė japonų muzikantas Daisuke Inoue Japonijos mieste Kobėje. 9-ame dešimtmetyje išpopuliarėjusi Japonijoje karaokė pasklido po Rytų ir Pietryčių Aziją.

Muzikinės pramogos buvo įprastas dalykas japonų vakarienėse ir vakarėliuose. Japonų būgnininkas D. Inoue iš savo nuolatinių klausytojų gavo prašymą įrašyti jiems savo pasirodymus, kad šie galėtų dainuoti komandiruotėse. Pastebėjęs potencialią verslo idėją, D. Inoue pagamino garso įrašymo aparatą, kuris grojo dainą už 100-o jenų monetą (~ 2,5 lito).

Užuot atidavęs savo karaokė mašinas, D. Inoue jas nuomojo, kad parduotuvės neturėtų pirkti naujų dainų. Kadangi įrašams trūko tikram pasirodymui būdingos gyvos atmosferos ir 1980-aisiais dveji priešpiečiai paprastai kainuodavo 500 jenų (12,5 lito), ši pramoga buvo pripažinta madinga, bet brangia užgaida. Pradžioje karaokė aparatai buvo statomi restoranuose ir viešbučių kambariuose, vėliau išpopuliarėjo specialūs kambariukai su karaokė įranga. 2004 metais D. Inoue buvo apdovanotas „Ig Nobelio“ (tai tikrosios Nobelio premijos parodija) premija „už karaokė išradimą, kuriuo žmonėms pasiūlytas visiškai naują būdas, kaip išmokti toleruoti vienas kitą“.[1]

1980-1990: karaokė patentavimas[taisyti | redaguoti kodą]

D. Inoue niekada nesivargino patentuoti savo išradimo, prarasdamas progą tapti vienu turtingiausių Japonijos žmogumi. Filipinietis Roberto del Rosario, kuris išvystė „dainavimo kartu“ sistemą 1975 metais ir patentavo ją 9-tame dešimtmetyje, pavadinęs „Minus-Vienas“(„Minus-One“). Taigi jam priklauso karaokė aparato patentas. Filipiniečiai platino „Minus-Vienas“ muziką visur, kur tik patys vyko, keletas iš jų net nuvyko linksminti japonų. Japonų kompaniją teigė išradusi šią sistemą, todėl R. Del Rosario patentas buvo svarstomas teisme 1983 ir 1986 m., dešimtmetį po to, kai manoma, jog aparatas buvo išrastas.

1990-2000[taisyti | redaguoti kodą]

Karaokė greitai išplito po likusią Azijos dalį, taip pat Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), Kanadą, Australiją ir kitas Vakarų šalis. Netrukus išplito namų karaokė aparatai, bet jie nebuvo tokie populiarūs JAV ir Kanados rinkose. Kūrėjams ėmus nuogąstauti dėl šios problemos, karaokė aparatai imti pardavinėti ne vien kaip karaokė įrenginiai, bet kaip namų kino teatro sistemos, pakeliančios televizijos žiūrėjimo kokybę iki kino teatro lygio. Namų kino sistema suklestėjo, praplėsdama karaokė suvokimą ir funkcijas.

Kadangi atsirado daugiau muzikos, skirtos karaokė aparatams, daugiau verslininkų įžvelgė galimą karaokė naudą ištaigingiems barams ir naktiniams klubams. Tapo įprasta kiekvieną savaitės dieną baruose rengti karaokė pasirodymus naudojantis aukštos klasės garso įranga, šviesos efektais specialiai įrengtos šokių aikštelėse. Dainų tekstai rodomi televizorių ekranuose.

Technika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinės karaokė aparato dalys yra muzikos grotuvas, mikrofonui skirtas įvesties įrenginys, priemonės, pritaikytos reguliuoti grojamos muzikos toną ir garsą, ir duomenų (garso) išvesties įrenginys. Kai kurie prastos kokybės aparatai turi balso slopinimo funkciją, kuri suteikia galimybę pritildyti atlikėjo balsą dainoje, bet dažniausiai tai nėra efektyvu. Dažniausiai naudojami CD+G, Laser Disc, VCD ar DVD grotuvai su mikrofono įvesties įrenginiu ir garso įrašymo technika.

Dauguma karaokė mašinų turi techniką, kuri reguliuoja muziką, kad mėgėjas dainininkas, pasirinkęs tonaciją, galėtų dainuoti pagal kiekvieną muzikos šaltinį, išlaikydamas originalų dainos tempą.

Žaidžiant karaokė žaidimą atsitiktine tvarka išsirenkamas numeris, kuriam priskirta daina, kurią dalyviai stengiasi kaip galėdami geriau padainuoti. Kai kuriuose aparatuose šis žaidimas gali būti užprogramuotas, leidžiant rinktis tik tam tikrus muzikos žanrus, kad dalyviai neišsirinktų nesuprantamų nacionalinių himnų, kurių nė vienas negali padainuoti. Šis žaidimas kai kuriose JAV ir Kanados vietose yra vadinamas „Kamikadzė Karaokė“ („Kamikaze Karaoke“) arba „Karaokė Ruletė“ („Karaoke Roulette“).

Daugybėje žemos kokybės sistemose integruotas karaokė režimas, kuris bando ištrinti balso takelį iš kompaktinio disko. Tai atliekama centrinio pašalinimo būdu, turint galvoje faktą, kad daugumoje dainų vokalai yra centre. Tai reiškia, kad balsas, kaip dainos dalis, turi vienodą garso intensyvumą abiejuose stereo kanaluose ir jokių fazės skirtumų. Norint gauti monofoninį garso takelį, kairysis originalaus įrašo kanalas yra atimamas iš dešiniojo. Pagal panašų principą veikia ir „prislopinti balsus“ („mute vocals“) savybė, kuri gali pritaikyti muzikos toną prie dainininko balso diapazono.

Šio metodo trūkumas atsispindi visada prastoj balso šalinimo funkcijoj. Įprastai girdimas balso takelio aidas (dėl stereo dirbtinio graso fono uždėjimo ant balsų). Kiti instrumentai (dugnelis su stygom, bosas), kurie atsitiktinai sujungiami centre, yra ištrinami, taip šis metodas virsta ne daugiau nei įrenginio triuku. Pastaraisiais metais tobulėjo tam tikra algoritmų sistema (Fast Fourier Transform) paremtos naujos technologijos. Nors jos vis dar nėra tobulos, gaunami rezultatai paprastai yra daug geresni nei senų technologijų, nes kairės-dešinės stereo sugretinimas gali būti atliekamas individualiu dažniu.

Karaokė kultūrose[taisyti | redaguoti kodą]

Japonas už mikrofono

Azija[taisyti | redaguoti kodą]

Azijoje populiariausia karaokė vieta yra vadinamoji „karaokė dėžė“. Tai yra mažas arba vidutinio dydžio kambarys su karaokė įranga, kuri nuomojama pusvalandžiui ar valandai, taip sukuriama jauki atmosfera. Tokio tipo karaokė vietos dažniausiai yra komercinis verslas, kai kurios net gi turi įrengtas sudėtines grindis ir siūlo įvairių patogumų, pvz., maisto pasiūla. Kai kurie viešbučiai ir kitos verslo įstaigos taip pat klientams siūlo karaokė kambarius.

Kai kuriuose tradiciniuose kinų restoranuose yra vadinamieji „mahjong-karaokė kambariai“, kuriuose vyresnieji žaidžia kinų žaidimą mahjong, kol paaugliai dainuoja karaokė. Rezultatas – mažiau nuobodžiaujama, daugiau triukšmaujama. Triukšmo reguliavimas gali tapti problema, ypač kai karaokė įsikuria gyvenamuosiuose rajonuose.

Filipinuose karaokė aparatus galima nuomotis vakarėliams.

Šiaurės Amerika ir Europa[taisyti | redaguoti kodą]

Karaokė baras, restoranas ar klubas yra vieta, turinti karaokė įrangą ar netgi nedidelę sceną, kad žmonės galėtų viešai dainuoti. Nuolatiniai klientai šiose vietose paprastai dainuoja veltui, o įstaigų savininkai tikisi uždirbti iš parduodamų užkandžių ir gėrimų. Rečiau pasitaiko, kai norintieji dainuoti turi šiek tiek sumokėti už kiekvieną dainą. Abu variantai yra pelningi įstaigai, nes jos savininkas neturi mokėti profesionaliam dainininkui ar netgi rengti vakaro programą.

Daugumoje pasilinksminimo vietų karaokė dainuojama kartą per savaitę, kai kur kiekvieną naktį. Pastarosios įstaigos daugiau investuoja į karaokė įrangą ir muzikinius kompaktinius diskus ir yra ypač populiarios, jei daro ilgas pertraukas tarp dainininkų pasiodymų.

Privatūs karaokė kambariai, panašiai kaip azijietiškos „karaokė dėžės“, paplitę Toronte, Los Andžele ir San Franciske.

Karaokė korėjiečių kultūroje[taisyti | redaguoti kodą]

2007 m. liepą Šiaurės Korėjoje išleistas įsakas, draudžiantis karaokė ir kitų panašių barų veiklą šalyje. Apsaugos Ministerija oficialiai pareiškė, kad draudimas buvo priimtas siekiant „sutriuškinti priešo intrigas ir dorai pasipriešinti tiems, kurie grasina palaikysiantis socialistinę sistemą“.[2]

Nors karaokė yra ypač populiari Pietų Korėjoje, šalyje reiškiamas nepasitenkinimas dėl japonų muzikos ir dainų plitimo naudojant karaokė.

Karaokė Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Nors XXI amžiaus pradžioje karaokė jau buvo populiari visame pasaulyje, Lietuvoje jokios revoliucijos neįvyko. Tačiau baigiantis naujojo amžiaus pirmam dešimtmečiui ėmė aiškėti, kad lietuviai visgi dainuoja karaokė. Socialiniame tinklalapyje facebook.com pradėti burti karaokė gerbėjai.

Karaokė gerbėjams žinoma Karaokemanija vardas, kuris gyvuoja septynerius metus. Ši žmonių komanda organizuoja oficialų Lietuvos karaokė čempionatą. Karaokemanija nuo 2002 metų išleido virš 15 lietuviškų karaokė DVD, tarp kurių itin populiarūs „Metas pramogauti“ ir „Metas pramogauti 2”, „Mūsų jaunystės dainos“, „Žilvinas Žvagulis – geriausios dainos karaokė“ ir „Irena Starošaitė – geriausios dainos karaokė“, „Būk žvaigžde“ ir t. t.

Karaokė Lietuvoje dainuojama namuose, renginiuose, baruose ir kitose pasilinksminimo įstaigose. Televizija „Interaktyvi GALA“ siūlo karaokė paslaugas savo vartotojams.

Karaokė gamybos metodai[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi karaokė yra labai populiarus Azijoje, tai dauguma atlikėjų išplatina karaokė garso takelius, vos tik pasirodžius pačioms dainoms.

Europoje ir Šiaurės Amerikoje dainų autoriai beveik niekada nekuria karaokė garso takelių, jie yra perrašomi kitų muzikantų. Didžiausia pasaulio karaokė garso takelių kūrėja, amerikiečių kompanija „Blank Productions“ (įkurta 1986) išleidžia nuo 40 iki 60 įrašų per mėnesį, įtraukdami į savo 25,000 kūrinių biblioteką, kuri turi gamintojų licenziją. Karaokė kompanijos, tokios kaip „Stingray Digital“ ir „Chartbuster“ pasirenka populiarias dainas ir CD+G formatu išleidžia garso takelius su dainų tekstais.

Pasaulio rekordai[taisyti | redaguoti kodą]

Suomijoje 2006 m. gegužės 26 d., grupei „Lordi“ laimėjus „Eurovizijos“ dainų konkursą, daugiau nei 80 000 žmonių vienu metu dainavo karaokė pagal dainą „Hard Rock Hallelujah“.

Kinijos Liaudies Respublikoje užfiksuotas ilgiausiai besitęsiantis karaokė. Žmonės pamainomis dainavo 456 valandas dvi minutes ir penkias sekundes. Rekordas įvykdytas 2009 m. vasario 20 – kovo 11 dienomis.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "The 2004 Ig Nobel Prize Winners." Ig Nobelio premijos laimėtojai. Paskelbė: Improbable Research. Nuoroda tikrinta 2009-11-05.
  2. "Nation bans karaoke bars, Internet cafes?", naujienų tinklalapio Yahoo! straipsnis, publikuota, 2007-07-12. Nuoroda tikrinta 2009-11-05.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]