Karantino gydytojas

Karantino gydytojas (rus. карантинный врач), taip pat karantino daktaras (карантинный доктор, 1742–1866), pasienio daktaras (пограничный доктор, iki XIX a. pradžios) – mediko pareigybė Rusijos imperijos karantino įstaigose 1742–1917 m.

Pareigybė įvesta 1742 m. Pirmasis paskirtas karantino daktaras turėjo gyventi Kijeve ir prižiūrėti karantino namus, kurie turėjo išdėstyti pagal Medicinos kanceliarijos nurodymus. Vėliau karantinų ir karantino daktarų skaičius didėjo. Karantino daktarai buvo nariai visų karantino įstaigų:

• karantino kontorų – buvo steigiamos pagal Uostų ir pasienio karantinų statutą (Устав портовых и пограничных карантинов), patvirtintą 1800 m. liepos 7 d.,
• karantino valdybų – įsteigtų 1818 m.

Funkcijos:

• ligų diagnostika – tam karantino daktaras būdavo aprūpintas visomis priemonėmis pagal to meto medicinos reikalavimus);
• kontroliuoti:
  • ligoninės prie karantino veiklą;
  • ligonių gydymą;
  • aprūpinimą vaistais;
  • dezinfekciją ir ligonių izoliavimą;
• nemokamai gydyti visus, esančius karantine (taip pat ir valdininkus);
• apie negeroves raportuoti karantino apygardos viršininkui.

Nesant karantino apygardos viršininko karantino daktaras vykdydavo jo funkcijas.

Pagal 1866 m. Karantinų statutą (Устав о карантинах) karantino daktarus pervadino į karantino gydytojus.
Karantino gydytojai turėjo būti kiekviename karantino stebėjimo punkte, karantino agentūroje, karantino uoste ir pan.

Karantino daktarams buvo pavaldūs lekariai (rus. лекарь '(gydytojas, žemesnio lygio negu daktaras'), palekariai (rus. подлекарь 'jaunesnysis gydytojas') ir lekarių mokiniai (rus. лекарский ученик).
Vėliau karantino gydytojams pavaldūs buvo jaunesnieji karantino gydytojai (rus. младший карантинный врач) ir karantino felčeriai (rus. карантинный фельдшер).

Karantino gydytojus į pareigas priimdavo ir atleisdavo Medicinos kanceliarija, vėliau – Medicinos kolegija, dar vėliau – vidaus reikalų ministras.

Karantino daktarai, o vėliau gydytojai gyvendavo prie karantino. Tarnaudami karantine neturėjo teisės užimti kitų pareigų. Maro metu kiekviena tarnybos diena buvo skaičiuojama kaip dvi dienos, o jei karantino gydytojas susirgdavo, tai kaip 12 dienų. Mirusio gydytojo šeimai išmokėdavo jo metinį atlyginimą ir mokėdavo pensiją.

Po 1866 m. vyresnieji karantino gydytojai rangų lentelėje buvo priskirti VI klasei (atitiko armijos pulkininką), o jaunesnieji – VIII klasei (iki 1884 m. atitiko armijos majorą, po to – kapitoną).

Nuorodos

• Карантинный врач
• Фрейберг Н.Г. Врачебно-санитарное законодательство в России: Узаконения и распоряжения правительства по гражд. мед., санитарной и фармацевтической частям. СПб., 1913.