Karalius Saudas
| Karalius Saudas | |
|---|---|
| |
| Karalius Saudas | |
| Al Saudai | |
| Visas vardas | Saud bin Abdulaziz bin Abdul Rahman bin Faisal bin Turki bin Abdullah bin Muhammad bin Saud |
| Gimė | 1902 m. sausio 15 d. Kuveitas |
| Mirė | 1969 m. sausio 24 d. (67 metai) Atėnai, Graikija |
| Tautybė | Arabas |
| Tėvas | Ibn Saudas |
| Motina | Wadhah bint Muhammad bin 'Aqab |
| Religija | Islamas |
| Saudo Arabijos karalius | |
| Valdė | 1953 m. lapkričio 9 d. – 1964 m. lapkričio 2 d. (10 metų) |
| Pirmtakas | ibn Saudas |
| Įpėdinis | karalius Faisalas |
 Vikiteka |
Karalius Saudas |
Karalius Saudas bin Abdulaziz Al Saudas (arab. سعود بن عبد العزيز آل سعود = Su‘ūd ibn ‘Abd al-‘Azīz Āl Su‘ūd) buvo Saudo Arabijos karalius 1953–1964 m.[1]
Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Princas Saudas gimė 1902 m. sausio 15 d. Kuveite, Amir Abdul Rahman bin Faisalo namuose. Jis buvo antrasis ibn Saudo sūnus. Kai ibn Saudas užėmė Rijadą, jo šeima ten persikėlė.
Saudas turėjo vieną tikrą brolį Turkį, kurių bendra motina Wadhah bint Muhammad bin 'Aqab iš Kvatano genties buvo antroji ibn Saudo žmona.
5 metų Saudas buvo supažindintas su šeichu Abdul Rahman Mufaireej. Jis buvo mokomas Šariato ir Korano. Be to, jis šaudė iš lanko ir jodinėjo. Nors turėjo raupus, Saudas dalyvavo tėvo rengiamuose susitikimuose, kad išmoktų valdyti valstybę.
13 metų Saudas dalyvavo diplomatinėje misijoje į Katarą. Jis vadovavo pirmame kare prieš Hailą 1921 m. ir tapo Saudo Arabijos karių vadu Jemene. Prieš įžengdamas į sostą Saudas dalyvavo 8 karuose.
Prieš tapdamas karaliumi Saudas su Faisalu rūpinosi šalimi, kai karalius ibn Saudas sirgo. 1933 m. gegužės 11 d. Saudas tapo karališkuoju princu. 1953 m. spalio 11 d. Saudas tapo ministru pirmininku.
Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Saudas tapo karaliumi 1953 m. lapkričio 9 d. Tačiau jis nebuvo toks geras valdovas kaip tėvas ir jo ekstravagantiškas valdymo stilius vos neprivedė šalies prie bankroto.
1957 m. Saudas įkūrė universitetą Rijade.
Saudas paskyrė savo sūnus į aukštus postus. Šie paskyrimai pykdė Saudo brolius, kurie bijojo, kad jis savo sūnų padarys karaliumi.
Tarptautiniuose santykiuose Saudas nesilaikė tėvo nesikišimo politikos. Iš pradžių Saudo Arabija padėjo Sirijos ir Egipto neutralumo koalicijai kaip atsvarai Irako siūlymui naudotis vakarų remiamoms gynybos sistemoms. 1955 m. pasirašyti paktai tarp Egipto, Saudo Arabijos ir Sirijos. Šie susitarimai įvyko po Saudo Arabijos ir britų ginčų dėl Buraimio oazės. Saudas rėmė Gamalio Abdelio Nasero organizuotą Sueco kanalo perėmimą. Jis nutraukė diplomatinius santykius su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, sustabdė joms naftos tiekimą.
Po to 1957 m. Saudas priėmė Eizenhauerio doktriną, kuri turėjo užpildyti politinį vakuumą Arabų šalyse po Sueco krizės ir nustumti sovietus bet kokia kaina. Saudas buvo pakviestas į JAV ir gavo 250 mln. dolerių paskolą armijai stiprinti, tačiau Egiptas ir Sirija nusprendė būti neutralūs.
Abi Saudo aferos baigėsi pralaimėjimu: dėl Sueco krizės smuko naftos eksportas, o dėl paramos Eizenhauerio doktrinai jis kaktomuša susirėmė su arabų nacionalizmu ir Naserizmu. Saudą gąsdino Nasero iškilimas ir Egipto karingų revoliucionierių siūlymas nuversti visų Arabų šalių monarchijas. Sirija pradėjo planuoti Jordanijos karaliaus Huseino nuvertimą. Šis kreipėsi į Saudo Arabiją pagalbos. Saudas pasiuntė savo beduinus, davė pinigų, rėmė Jordanijos ir Irako gynybinę sąjungą. Tuo pat metu jis buvo apkaltintas bandymu nužudyti Naserą. Iki 1967 m. Saudo Arabija konfliktavo su sovietų remiamu Egiptu.
Ibn Saudo vyriausieji sūnūs Saudas ir Faisalas visada nesutarė, bet smarkiai susiriejo po tėvo mirties. Pajamos iš naftos neišsprendė Saudo Arabijos problemų, nes 1953 m. ji turėjo 200 mln. dolerių skolą, 1958 m. skola padvigubėjo iki 450 mln. dolerių. Saudo Arabijos rijalas prarado pusę savo vertės dolerio atžvilgiu. Bankai nebeskolino pinigų Saudo Arabijai. Saudas sustabdė savo pradėtus vyriausybinius projektus, bet toliau prabangiai gyveno savo rūmuose.
Saudas buvo siejamas su prabanga, išlaidavimu, sąmokslais, o Faisalas – pamaldumu, taupumu ir modernizmu. Broliai pykosi dėl Saudo išlaidavimų ir finansų krizės. Saudas karališku dekretu panaikino premjero postą ir pats de facto tapo premjeru.
Nuvertimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Saudo šeima nerimavo dėl jo išlaidavimo ir nesugebėjimo atsakyti į Nasero socialistų iššūkį. Korupcija, atsilikimas ir Kairo radijo propaganda silpnino režimą.[2]
1962 m. Faisalas suformavo kabinetą, kai karalius Saudas gydėsi užsienyje. Faisalą rėmė princas Fahdas ir Sultanas. Faisalo kabinete nebuvo Saudo sūnų. Jis pažadėjo 10 punktų reformą, tarp punktų buvo vergijos panaikinimas, teisinės tarybos įkūrimas.
Karalius Saudas pagrasino panaudoti Karališkąją sargybą prieš brolį. Faisalas mobilizavo nacionalinę sargybą prieš karalių. Po vyresniųjų šeimos narių spaudimo ir tarpininkaujant ulamai karalius Saudas atsisakė sosto 1964 m. kovo 28 d.
Ištremtas karalius Saudas apsigyveno Ženevoje, po to kituose Europos miestuose. Naseras pakvietė Saudą į Egiptą 1966 m., kiti duomenys teigia, kad Saudas gyveno Egipte 1965–1967 m.[3] Saudui buvo leista kalbėti per Kairo radiją. Kai kurie Saudo sūnūs prisidėjo prie tėvo ir padėjo atgauti sostą. Tačiau 1967 m. po Arabų-Izraelio karo Saudas prarado paramą Egipte ir persikėlė į Graikiją. Čia jis gyveno 1967–1969 m.
Saudas mirė 1969 m. sausio 24 d.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Stasys Lukšys. Saudas (Sa‘ūd), tikr. Sa‘ūd ibn Abul‘azīz. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 176 psl.
- ↑ Quandt W.(1981) Saudi Arabia in the 1980s, The Brooking Institutions, p. 90
- ↑ Kechichian, Joseph A. (2001). Succession in Saudi Arabia. New York: Palgrave. Nuoroda tikrinta 6 April 2012.