Karagos sala

Koordinatės: 58°53′ š. pl. 164°04′ r. ilg. / 58.883°š. pl. 164.067°r. ilg. / 58.883; 164.067
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Karaginsko sala)

58°53′ š. pl. 164°04′ r. ilg. / 58.883°š. pl. 164.067°r. ilg. / 58.883; 164.067

Karagos salos (raudona spalva) padėtis

Karagos sala (rus. Карагинский) – sala Beringo jūros Karagos įlankoje prie rytinio Kamčiatkos pusiasalio kranto. Nuo Kamčiatkos kranto skiria Litkės sąsiauris. Priklauso Kamčiatkos kraštui.

Salos ilgis 101 km, didžiausias plotis – 27 km. Plotas – 2404 km².

Salos viduryje stūkso iki 912 m aukščio iškylantis kalnagūbris.[1] Pietryčiuose kalnai siekia krantą ir sudaro aukštus ir stačius kyšulius. Pakrantėje daug įlankėlių, bet jos negiliai įsiterpia į sausumą ir atviros jūrai.

Už 1 km nuo kranto jūros gylis 12-19 m.

Vakarinėje pakrantėje su krantu siekiasi 13 km ilgio nerija, besibaigianti Semionovo kyšuliu. Nerija sudaro įlanką, kurią Litkė pavadino Mėlagingų žinių įlanka (rus. губа Ложных вестей).

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiema trunka apie 7 mėnesius – nuo stabilios sniego dangos susidarymo iki jos tirpimo datos. Trys ketvirtadaliai kritulių yra sniegas. Šalčiausias metų mėnuo – vasaris, vidutinė temperatūra – -11 °C. Sniego tirpimas trunka iki birželio 7 d., o kai kuriais metais trunka gerokai ilgiau. Liepos mėnesį kai kuriuose slėniuose sniego storis gali siekti 5 m. Kalnų šlaituose sniegas gali sulaukti pirmojo naujos žiemos sniego.

Salos rytuose vasarą dažni rūkai. Šilčiausi mėnesiai – birželis (vidutinė temperatūra +11,7 °C) ir liepa (vidutinė temperatūra +11,8 °C). Dienos temperatūra retai viršija +14 °C. Laikotarpio be šalnų trukmė – 101 diena.

Gyvoji gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyrauja tundra. 1974 m. sala pastelbta ornitologiniu draustiniu.[2]

Karagos saloje auga alksniai, šermukšniai, žemosios pušys ir beržai.

Netoli salos gyvena stambi banginių populiacija. Salos pakrantėse kai kur galima aptikti šių gyvūnų kaulų, paliktų senų laikų banginių medžiotojų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 196
  2. Karagõs salà. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006