Kapitalo pritraukimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Įmonėms reikia kapitalo investicijoms finansuoti ir verslui plėsti. Vienas iš būdų pritraukti kapitalą iš investuotojų yra parduoti akcijas - nuosavybės teisę, kuri suteikia teisę investuotojams į pelno dalį ir į dalyvavimą įmonės valdyme. Akcijų išleidimas atrodo lengvas būdas įmonės vadovams pritraukti kapitalą. Kitaip nei skolindamasi, įmonė neprisiima jokių įsipareigojimų grąžinti kapitalą ar mokėti kitas pajamas naujiems investuotojams. Vienintelis finansinis įsipareigojimas yra vertinti naujuosius akcininkus taip pat, kaip ir senuosius, kai mokami dividendai ar kitaip skirstomas pelnas.

Kapitalo bendrovėms reikia dažniausiai trimis atvejais:

  • Kasdienei veiklai – svarbiausias finansų direktoriaus darbas yra užtikrinti nenutrūkstamą bendrovės veiklą finansiniu aspektu: prižiūrėti, kad nepritrūktų pinigų, paspartinti debitorinius atsiskaitymus ir kaip galima ilgiau nustumti kreditorinių įsipareigojimų vykdymą. Apyvartinio kapitalo valdymo problemos dažniausiai sprendžiamos bankiniais produktais, ir bent jau teorija teigia, kad kitos kapitalo pritraukimo priemonės kasdienei veiklai finansuoti turėtų būti pasitelkiamos tik kraštutiniais atvejais.
  • Sunkiais momentais – dažnai bendrovės srautus veikia sezoniškumas (labai pelningą ketvirtį keičia ketvirtis beveik be veiklos), rinkos šokas (bankrutavo pagrindinis klientas, išaugo pagrindinės žaliavos kaina), recesijos. Siekiant finansinio stabilumo, Lietuvoje bendrovėms siūlomi apsaugos mechanizmai nuo palūkanų, valiutos kursų, kai kurių žaliavų kainų pokyčių. Kita vertus, visko numatyti ir apsidrausti kartais nepavyksta, todėl atsiranda papildomas poreikis pritraukti papildomo kapitalo ir „išgyventi“ prastąjį laikotarpį.
  • Veiklos plėtra – naujos gamybos linijos, plėtra į naujus geografinius regionus, konkurento atėjimas – visa tai reikalauja daug didesnių finansinių išteklių, nei bendrovė pati gali sukurti per metus ar dvejus. Vykdant veiklos plėtros projektus, finansavimo šaltinių spektras gerokai išsiplečia. Apžvelgdamas finansavimo alternatyvas, labiausiai orientuosiuosi būtent į šį poreikį.

Finansavimo šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Galima išskirti keturis pagrindinius finansavimo šaltinius.

  • Kredito institucijos – paskolos, akredityvai, išperkamoji nuoma, kitos bankinės paslaugos.
  • Obligacijos – skolos vertybiniai popieriai, skirti pritraukti skolintam kapitalui.
  • Vertybinių popierių birža – kapitalo pritraukimas viešai platinant bendrovės akcijas.
  • Privataus kapitalo investicijos – kapitalo pritraukimas išplatinus akcijas nedideliam skaičiui (dažnai vos vienam) naujų akcininkų.

Sėkmingiausiai šių kapitalo šaltinių skirtumus ir naudojimo formas galima palyginti pasirinkus šiuos pjūvius: 1. kaip šaltinis įsisavinimas; 2. kaina, sąnaudos ir įtaka nuosavybei; 3. įtaka finansinei atskaitomybei ir pinigų srautams; 4. galimybės Lietuvoje.

Kredito institucijos[taisyti | redaguoti kodą]

Tai yra pats lengviausias kelias pritraukti finansavimą. Bankai taiko griežtus reikalavimus dėl paskolų dydžių ir tvarkymo, tačiau jeigu kapitalo poreikis šių reikalavimų neviršija, banko paskolai gauti užtenka parengti trumpą projekto aprašymą ir pateikti prognozuojamus rezultatus. Skolinimosi sąnaudos dažnai būna pačios mažiausios, tačiau didėjant bendrovės įsipareigojimams ir skolintis kainuoja brangiau. Ne visi bankai riziką vertina vienodai, todėl neatitikusi vieno banko reikalavimų įmonė gali skolintis kitame. Akcininkų struktūrai, aišku, kreditai jokios įtakos neturi, tačiau bendrovės įsiskolinimo rodikliai, pvz., D/E, išauga. Tai apsunkina ir pabrangina skolinimąsi ateityje ir padidina įmonės finansinę riziką. Paprastai pinigų srautus kreditai pradeda veikti nuo pat pirmos įsiskolinimo dienos ir kasmet reikia grąžinti proporcingą paskolos dalį. Lietuvoje šis kapitalo pritraukimo būdas itin populiarus, tačiau dažnai bankai kritikuojami dėl nelankstaus požiūrio ir baimės prisiimti riziką. Galima pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais atsirado didelis spektras bankinių produktų, jie padeda finansavimą pritaikyti prie realių bendrovės poreikių, o bankų konkurencija lemia nedidelę paslaugų kainą. Anksčiau dažniausiai bankai finansavimą suteikdavo tik su geru užstatu, dažniausiai nekilnojamojo turto; didžioji dalis įmonių turimo nekilnojamojo turto jau įkeista kredito institucijoms, todėl papildomą finansavimą gauti darosi nelengva.

Obligacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Obligacijos yra bendrovės išleidžiami skolos vertybiniai popieriai, kuriuos išperka investuotojai ir taip suteikia bendrovei reikalingo kapitalo. Išleisti obligacijas dažniausiai yra sunkiau nei gauti paskolą. Bet kuriuo atveju bendrovė turės į pagalbą pasitelkti konsultantą, dažniausiai finansų maklerio veikla užsiimančią įmonę, kad ši padėtų parengti visą reikalingą dokumentaciją ir išplatinti obligacijas. Jeigu platinama obligacijų emisija yra vieša, reikalingas Vertybinių popierių komisijos leidimas; taip pat reikia susitarti su vertybinių popierių birža dėl obligacijų emisijos kotiravimo. Be to, savo projekto sėkme visada sunkiau įtikinti privačius investuotojus nei banką, todėl pasidarbuoti teks iš peties. Kainos požiūriu obligacijos dažniausiai yra brangesnės (palūkanų dydį lemia labai daug veiksnių) nei didžioji dauguma kredito institucijų produktų. Dažnai obligacijos nėra padengtos jokiu užstatu, tačiau sąnaudos (į šią sąvoką reikia įtraukti ne tik palūkanų kainą, tačiau ir papildomas išlaidas, susijusias su obligacijų išleidimu, ir papildomą kiekį darbo, kurį atliks jūsų bendrovės darbuotojai) taip pat yra didesnės nei imant banko paskolą. Labai dažnai obligacijų pirkėjai bus linkę prisiimti didesnę riziką ir sutikti paskolinti pinigų, kai bankai tiesiog pasakys „ne“. Pinigai, kai jų tikrai reikia, lengvai atperka papildomą vargą. Obligacijos įtakos akcininkų struktūrai taip pat neturi, o balansą veikia kaip ir paskolos – padidina įsiskolinimo rodiklius. Esminis skirtumas – obligacijos visai kitaip veikia bendrovės pinigų srautus, o tai vienu ar kitu atveju gali būti labai didelis šios finansavimo formos pliusas. Lietuvoje obligacijų rinka nėra išvystyta, tačiau nemažai bendrovių yra pasiskolinusios pinigų būtent per obligacijas. Dažnai obligacijas leidžia bendrovės, kurios išnaudojusios kitus skolinimosi šaltinius. Galioja viena taisyklė – sėkmingai išplatinusi (ir išpirkusi) vieną obligacijų emisiją, ateityje šiuo būdu bendrovė skolinsis ir lengviau, ir pigiau. Taip pat Lietuvoje dažnėja neviešos obligacijų emisijos, jos skirtos profesionaliems investuotojams. Dažnai jos leidžiamos mažesnių bendrovių arba – kai pinigų poreikis yra labai didelis; atitinkamai jų palūkanų lygis gali būti apie 12–16 %.

Vertybinių popierių birža[taisyti | redaguoti kodą]

Kai visos skolinimosi galimybės išnaudotos arba bendrovės savininkai nebenori prisiimti didesnės finansinės rizikos, ateina laikas mąstyti apie visai kitokį kapitalo pritraukimo būdą. Iš esmės tai yra verslo dalinimasis su kitais investuotojais – mainais už jų finansinį indėlį jiems atiteks dalis ateityje uždirbamos bendrovės vertės. Siekiant privilioti kuo daugiau investuotojų ir pritraukti kuo daugiau lėšų, atiduodant kuo mažesnę verslo dalį, akcijos yra įtraukiamos į biržą ir jomis kasdien vyksta prekyba. Šiuo būdu pritraukti kapitalo yra gana sudėtingas darbas, dažnai užtrunkantis 6–12 mėnesių. Kaip ir obligacijų atveju, neišsiversite be konsultantų (jų netgi reikės daugiau ir jų paslaugos bus brangesnės), taip pat nemažai darbo atliks ir bendrovės darbuotojai. Svarbiausia, kad nemažai pokyčių įvyks ir jūsų bendrovėje – atsiras daugiau apribojimų, reikalavimų atskleisti informaciją, procedūrų, visa tai vieniems verslininkams yra suprantami ir netgi naudingi dalykai, tačiau kitiems – skausmingos permainos. Neskaitant reikalingo kapitalo pritraukimo, įtraukimas į sąrašą gerokai padidins bendrovės vertę, žinomumą ir prestižą (pliusų yra daug daugiau). Be to, tai padidins bendrovės galimybes ateityje greitai pasiskolinti pinigų išleidžiant akcijų emisijas ir mažesne kaina išplatinti obligacijas. Taigi, dalis sąnaudų skaičiuojama pinigais, dalis sąnaudų bus laikas ir papildomi darbai, tačiau pagrindinis dalykas yra tas, kad pasikeis bendrovės akcininkų struktūra. Išplatinus naujas akcijas naujiems investuotojams, sumažės buvusių akcininkų dalis bendrovės kapitalo struktūroje. Kita vertus, padidės nuosavo kapitalo bazė, todėl sumažės D/E rodiklis, ir bendrovė gaus daugiau finansinio stabilumo bei galimybių pritraukti daugiau skolinto kapitalo. Kadangi jokios palūkanos nemokamos, pinigų srautams jokios papildomos įtakos akcijų emisija neturės. Lietuvoje vis daugiau bendrovių ketina kotiruoti savo akcijas biržoje ir taip pasinaudoti visais teikiamais pranašumais. Deja, dėl akcijų biržose užsitęsusio akcijų nuosmukio, šiais metais biržoje neišvysime kelių potencialių pretendentų. Konsultantai taip pat siūlo alternatyvas įtraykti akcijas į kitas pasaulio biržas, jeigu tai atitinka bendrovės poreikius ir dydį.

Privataus kapitalo fondai[taisyti | redaguoti kodą]

Kapitalo pritraukimas per privataus kapitalo fondus ir rizikos kapitalo fondus (tokie fondai, kurie investuoja į veiklą pradedančias įmones) iš principo bendrovei labai panašus į įtraukimą į biržos sąrašą. Vienintelis skirtumas – bendrovės akcijos parduodamos vienam investuotojui, todėl akcijos nėra įtraukiamos į biržos sąrašus, jomis neprekiaujama viešai, taigi bendrovei netenka susidurti su daugeliu anksčiau minėtų nepatogumų. Privataus kapitalo fondai suteikia bendrovei kapitalo manais į dalį akcijų, o šias vėliau parduoda atgal pagrindiniam akcininkui arba kartu su akcininku pasirenka palankiausią traukimosi strategiją. Nors procesas pritraukti investuotoją galbūt yra lengvesnis nei įtraukimas į biržos sąrašą, tačiau dažnai vienas stambus akcininkas aktyviau domisi bendrovės valdymu, dažnai atlieka patarėjo vaidmenį. Neretai investuotojo atstovas užima valdybos nario poziciją, padeda įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Privataus kapitalo fondai neilgai užsibūna bendrovėje – dažnai fondų strategija lemia, kad po 3–5 metų šis investuotojas realizuos savo uždarbį, todėl privataus kapitalo fondų palanku pritraukti, kai bendrovė rengiasi įgyvendinti didelį ilgalaikį projektą (pvz., konkurento įsigijimas, naujo produkto plėtra, plati geografinė plėtra). Privataus kapitalo fondų veikla Lietuvoje labai suaktyvėjo. Kol kas dažniausiai Lietuvoje privataus kapitalo fondai domisi galimybėmis įsigyti kontrolinį akcijų paketą apie 100 % bendrovės akcijų, todėl jie nėra tinkamas partneris kapitalo ieškantiems verslininkams, kurie ketina išlaikyti bendrovės valdymą. Rizikos kapitalo fondai jau seniai investuoja į pradedančius veiklą verslus, dažniausiai informacinių technologijų srityje. Šie fondai dažnai investuoja į bendroves – įsigyja ne kontrolinius paketus.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]