Kankanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kankanas

Kankanas – energingas šokis, dažniausiai atliekamas moterų ir labiausiai išplitęs Prancūzijoje.

Šokio planas labai panašus į polkos ir kadrilio. Muzikinis metras 2/4, tempas greitas, ritmas judrus, judesiai laisvi (ypač būdinga aukštai kilnoti kojas), ryškūs erotiniai elementai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmą kartą šis šokis buvo sušoktas Prancūzijoje 1822 m. Kelis dešimtmečius jis buvo uždraustas, kaip nepadorus ir amoralus šokis. Tokią blogą reputaciją kankanas įgijo dėl pernelyg stipraus kojų apnuoginimo ar apatinio trikotažo rodymo. Tačiau, nepaisant to, jau apie 1830 m. šis šokis išplito pakankamai plačiai. Labiausiai jis žavėjo vyrus. Kankanas tapo pasilinksminimu, malonia pramoga. Nors jis buvo draudžiamas įstatymų, pasirodymai buvo atliekami kabaretuose, populiariose šokių salėse, kaukių baliuose. Kankano šokėjas į rengiamus pobūvius kvietė net Prancūzijos princesė Celeste de Mogodor. Tuo metu šokėjomis dažniausiai būdavo kurtizanės. Jos į pobūvį atlydėdavo savo partnerius ir šokdavo kankaną mainais už nemokamą įėjimą.

1890 m. kankano šokėjų situacija pasikeitė. “Šokėjos, šokančios Moulin Rouge ir kitose šokių salėse jau buvo ne prostitutės, o profesionalios šokėjos, gaunančios nemažą atlyginimą”. Tokiam nuomonės pasikeitimui įtakos turėjo ir tai, kad nuo šiol šokėjos pradėjo dėvėti daugiau drabužių. Jos paprastai turėdavo viena ranka pakelti sijoną, kad koja galėtų laisviau judėti. Kai kurios šokėjos tyčia sijoną keldavo abiem rankom, kad galėtų pasirodyti savo nėriniuotus bei siuvinėtus apatinius. Mat tuo metu jie buvo ypač prašmatnūs. “James’as Level’as, rūbų istorikas, pabrėžia, kad XIX a. pabaigoje matoma auganti moteriškų apatinių reikšmė”.

Kūrėjai[taisyti | redaguoti kodą]

Kankanas buvo plačiai vartojamas prancūziškose klasikinėse operetėse, ypač kompozitoriaus Jacques’o Offenbach’o”. Šis garsus Prancūzijos kompozitorius ne tik panaudojo šį šokį savo garsiojoje operetėje „Orfėjus pragare“ (Orphee aux enfers), bet ir specialiai kankanui sukūrė muziką, gerai žinomą ir šiais laikais. Nuo XX amžiaus pirmos pusės kankano šokio judesiai pradedami naudoti ir balete.

Tailerio mergytės[taisyti | redaguoti kodą]

Kankanas buvo šokamas ir šokėjų grupėmis. Bene didžiausią pasisekimą turėjo „Tailerio mergytės“ (Tiller Girls). John’as Tiller”is buvo anglas, kuris laisvalaikiu šoko ir rengė mėgėjiškus pasirodymus. „Tailerio mergyčių“ istorija prasidėjo 1885 m., kai J. Tiller’is įkūrė „Linksmųjų mergaičių“ (Gaiety Girl) trupę. Ją sudarė keturios šokėjos, vadinamos „saulės spindulėliais“, kurios turėjo didelį pasisekimą Karališkame Mančesterio Teatre (~1890 m.). J. Tiller’is įkūrė šokių mokyklą, kur be kitų šokių merginas taip pat mokė šokti ir kankaną. Taigi, „Linksmosios mergytės“ tapo „Tailerio mergytėmis“ ir grupę sudarė jau 32 šokėjos.

Rekordai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmąjį Gineso reikordą pasiekė Veronica Evans. Ji 1939 m. Londone kankaną šoko 4 valandas ir 40 minučių. Iš viso buvo suskaičiuoti 8005 kojos pakėlimai.

Dabartis[taisyti | redaguoti kodą]

Dabar kankanas šokamas tik moterų. Šį prancūzišką šokį dažnai galime aptikti holivudiškų vesternų scenose. Savo šokių numeriuose panašų choreografinį elementą naudojo ir Michael Jackson (kojos pakėlimas ir sukimas ratu).

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • http://cancan_ The Columbia Encyclopedia, Sixth Edition_ 2001.htm
  • http://History Today Cancan! (Review).htm
  • Peteris Volfas. Šokiai; Kaunas: Tyrai, 1998