Kamanės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bombus
Rudoji kamanė (Bombus pascuorum)
Rudoji kamanė (Bombus pascuorum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
(Wikispecies-logo.svg Arthropoda)
Klasė: Vabzdžiai
(Wikispecies-logo.svg Insecta)
Būrys: Plėviasparniai
(Wikispecies-logo.svg Hymenoptera)
Pobūris: Apocrita
(Wikispecies-logo.svg Apocrita)
Antšeimis: Bitiniai
(Wikispecies-logo.svg Apoidea)
Šeima: Bitės
(Wikispecies-logo.svg Apidae)
Pošeimis: Apinae
(Wikispecies-logo.svg Apinae)
Triba: Bombini
(Wikispecies-logo.svg Bombini)
Gentis: Kamanės
(Wikispecies-logo.svg Bombus)
Mokslinis pavadinimas
Bombus
Latreille, 1802

Kamanės (lot. Bombus) – bičių (Apidae) šeimos vabzdžių gentis. Tai stambios, labai plaukuotos bendruomeninės bitės, su ilgu straubleliu. Kūno spalva labai įvairuojanti. Kiekviena rūšis turi daug spalvinių formų. Paplitusios visame pasaulyje. Yra apie 500 rūšių. Lietuvoje žinoma 31 kamanių rūšis, iš jų trys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Minta nektaru ir žiedadulkėmis. Rudenį dauguma vabzdžių žūva, peržiemoja tik apvaisintos patelės.[1]

Skridimo ypatumai[taisyti | redaguoti kodą]

Skrisdamos kamanės mosuoja sparnais apie 200–300 kartų per sekundę dažniu. Kamanės sparneliai yra lankstūs ir mosuojant pakreipiami bei užsukami, tai leidžia sumažinti pasipriešinimo jėgą juos keliant aukštyn. Sparnelių judėjimo trajektorija yra aštuoniukės formos, nes kiekvieno mosto metu sparneliai šiek tiek apverčiami: viršutinė sparnelio dalis būna nukreipta į viršų, kai sparnelis nuleidžiamas ir nukreipiama žemyn, kai sparnelis keliamas. Centrinė nervų sistema nesugeba kontroliuoti taip greit judančių sparnų. Kamanės sparnų judesius kontroliuoja pati raumenų sistema pilvelyje nepriklausomai nuo centrinės nervų sistemos. Raumenų susitraukimą stimuliuoja jų pačių išsitiesimas t. y. raumenys dirba poroje – kai vienas susitraukia, kitas išsitiesia. Kamanės taip pat padidina skridimo efektą suderindamos sparnelių darbą. Jų užpakaliniai sparneliai yra mažiukai ir priglausti prie priekinių.

Ūkinė nauda[taisyti | redaguoti kodą]

Kamanės yra mėgiamos sodininkų, kadangi jos apdulkina net tuos augalus, kurių nesugeba apdulkinti bitės, be to, yra atsparesnės šalčiui ir dirba net apniukusiomis dienomis. Egzistuoja „naminių“ kamanių laikymas – kamanininkystė.

Gegutkamanės[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje gegutkamanės.

Savita kamanių grupė – gegutkamanės, dedančios kiaušinėlius į svetimus, kitų rūšių kamanių lizdus. Kiekvienos rūšies gegutkamanės savo išvaizda labai panašios į tos rūšies kamanes, kurių šeimas išnaudoja. Dėl savo panašumo jos nesukelia įtarimo kamanėms darbininkėms ir neatpažintos lizdo šeimininkų, gegutkamanių patelės, netrukdomai patenka į kitų kamanių lizdus ir ten pradeda dėti kiaušinėlius. Iš jų kiaušinėlių išsiritusias lervutes maitina ir prižiūri tikrųjų kamanių šeimos nariai.

Lietuvos kamanės[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Sąrašas:Lietuvos kamanės.

Lietuvoje aptikta 31 kamanių rūšis.[2] Tačiau kamanių gentyje yra labai plačiai paplitusios morfologinės rūšies variacijos, todėl išskirta daugybė porūšių ir varietetų, dėl kurių rango vyksta diskusijos. Taip pat kai kurios kamanių rūšys (pvz keturspalvė gegutkamanė Bombus quadricolor) nors ir Lietuvos teritorijoje neaptiktos, tačiau manoma, jog galėtų gyventi ir yra ieškotinos. Tad tikslaus kamanių rūšių skaičiaus Lietuvoje pasakyti beveik neįmanoma.

Trys kamanių rūšys yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą:

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Vytautas Tamutis, Justinas Straigis, Algirdas Amšiejus. 2010. Kamanės. Kaunas: Lututė. 72 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-37-102-1

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Kamanės – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algimantas Jakimavičius. Kamanės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 248 psl.
  2. Vytautas Tamutis, Justinas Straigis, Algirdas Amšiejus. Kamanės, Kaunas: „Lututė“, 2010. psl. 13. ISBN 978-9955-37-102-1