Kalnų parkas
| Kalnų parkas | |
 Kalnų parko estrada (2023 m.) | |
  Kalnų parkas | |
| Tipas | miesto parkas |
|---|---|
| Geografinė padėtis | 54°41′16″ š. pl. 25°17′57″ r. ilg. / 54.68778°š. pl. 25.29917°r. ilg. |
| Plotas | 25 ha |
| Valdytojas | VŠĮ „Vilniaus miesto parkai“ |
| Darbo laikas | neribojamas |
| Adresas | Vilnius, T. Kosciuškos g. |
Kalnų parkas (iki II pasaulinio karo vadintas Altarija) – parkas šalia Vilniaus senamiesčio, kurį sudaro kelios kalvos: „Trijų kryžių“ (Plikasis kalnas) ant kurio stovi atstatytas Trijų Kryžių paminklas, „Stalo kalnas“, „Gedimino kapo kalnas“, „Bekešo kalnas“, kuriame 1580 m. palaidotas Kasparas Bekešas.
Paminklas ir parkas yra gausiai lankomi turistų bei miestiečių. Nuo kalno atsiveria puiki panorama, matomi atokiausi mikrorajonai. Parkas yra pritaikytas poilsiui. Čia yra estrada, kurioje vasarą vyksta įvairūs renginiai, šventės, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, takai, poilsio aikštelės, suolai, informaciniai ženklai. Nors parke poilsinė struktūra yra plėtojama, tačiau iki galo dar nėra baigta, iki šiol parkas nebuvo itin gerai prižiūrimas. Teritoriją neskubama tvarkyti ir dėl to, kad po žemėmis yra palaidota neatrasta Vilniaus miesto istorija. Parke vykdomi įvairūs kasinėjimai, todėl sukurti tinkamą lankymui erdvę ir kartu vykdyti istorinius tyrimus yra sudėtinga.
Kalnų parkas yra pačiame Vilniaus miesto centre. Sovietmečiu šis parkas kartu su kitapus Vilnios esančiais parkais buvo įtrauktas į miesto centrinį kultūros ir poilsio parką. Šiandien parko teritorija įeina į Vilniaus pilių valstybinį kultūrinį rezervatą. Parkas užima apie 33 ha. Pavadinimą gavo dėl kalvotos vietovės, kurioje yra išsidėstęs.
Parko prieigose 1925 m. atidarytas Kalnų parko stadionas.
Gamtinės vertybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Parkui būdingas unikalus erozinio kalvyno reljefas, suformuotas paskutinio ledynmečio. Pirminis reljefas iki šių dienų neišliko, nes didžiausią įtaką reljefui darė žmogaus ūkinė veikla. XIX a. viduryje į Vilnelę nušliuožė didelė Bekešo kalno dalis. Dainų slėnis, kuriame nuo 1970 m. vyksta Dainų švenčių renginiai, taip pat suformuotas ledynmečio. Tai vadinamasis gamtinis sufozinis cirkas. Sovietmečiu įrengiant estradą stipriai apgadintas Stalo kalnas.
Parke vyrauja klevai, pušys, liepos, beržai ir tuopos. Čia daugiausiai auga paprastieji klevai, paprastosios pušys, baltosios tuopos, paprastosios liepos (Tilia x vulgaris Hayne), uosialapiai klevai, balatažiedės robinijos, karpotieji beržai, paprastieji ąžuolai, kalninės guobos.
Kalnų parko pušis – savivaldybės saugomas medis.
Žmonių retai lankomose parko vietose auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas augalas – smiltyninis laibenis. Yra laukinių paukščių ir žvėrių. Į istorinę teritoriją jie patenka tarsi tyčia tam paliktais migracijos takais, o troškulį malšina griovoje trykštančio šaltinio vandeniu. Iš priemiesčio miškų atšokuoja kiškiai, atsliūkina lapės. Vilnelėje pasirodė Lietuvoje nykstančia paukščių rūšimi pripažinti dančiasnapiai. Šios upės pakrantėse maitinasi upiniai bebrai.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Mačiūnas D., Kalnų parko dendrologinė apžvalga. 2008, Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija.