Altajaus Respublika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Kalnų Altajus)
Altajaus Respublika
Республика Алтай
Алтай Республика
Altajaus Respublikos vėliava Altajaus Respublikos herbas
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Federalinė apygarda Sibiro federalinė apygarda
Ekonominis regionas Vakarų Sibiras
Administracinis centras Gorno Altaiskas
Oficialios kalbos rusų, altajiečių, kazachų.
Respublikos vadovas Aleksandras Berdnikovas
Gyventojų (2002) 202 947 (79 vieta)
Plotas 92 600 km² (38 vieta)
  - vandens % 0,2 %
Tankumas (2002) 2,19 žm./km²
Vikiteka Altajaus RespublikaVikiteka

Altajaus Respublika (rus. Республика Алтай; Алтай Республика) – federalinė Rusijos žemė (respublika). Šis administracinis vienetas nepriklauso Altajaus kraštui, nors anksčiau įėjo į jo sudėtį.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Respublika yra pačiame Azijos centre, sandūroje tarp Sibiro taigos, Kazachstano stepių ir Mongolijos pusdykumių. Miškai dengia 25 % respublikos teritorijos. Respublikos plotas yra 92,600 km².

Ribojasi su Rusijos subjektais: Kemerovo sritimi (šiaurė), Chakasija (pietryčiai), Tuva (rytai), Altajaus kraštu (vakarai ir šiaurės vakarai); su užsienio valstybėmis: Mongolija (pietryčiai), Kinija (pietūs), Kazachstanu (pietūs ir pietvakariai).

Aukščiausias taškas: Beluchos kalnas (4506 m). Didžiausias atstumas iš šiaurės į pietus: 360 km. Didžiausias atstumas iš rytų į vakarus: 380 km. Laiko juosta: Novosibirsko laiko juosta (NOVT/NOVST) +0600 (NOVT)/+0700 (NOVST).

Hidrografiniame respublikos tinkle – apie 20000 upių, bendras jų ilgis apie 60000 km. Didžiausios upės – Katūnė ir Bija, kurių santaka formuoja vieną iš didžiausių Sibiro upių -Obę.

Respublikoje yra apie 7000 ežerų, kurių bendras plotas sudaro apie 700 km². Didžiausias ežeras – Teleckojės ežeras, 80 km ilgio ir 5 km pločio, jo plotas – 230,8 km², didžiausias gylis – 325 m. Altajaus kalnų ežerai pasižymi nepaprastai švariu gėlu vandeniu. Telecko ežero tūris 40 km³. Potencialus apskaičiuotas požeminio vandens rezervų sunaudojimas sudaro apie 22 milijonai m³ per dieną, šiandienai sunaudojama tik 44000 m³.

Reljefas daugiausia kalnuotas, tai lemia kaiminystė su Rusijos dalimi, kurioje yra Altajaus kalnų sistema. Aukštas kalnų keteras ir kalvagūbrius skiria siauri ir gilūs upių slėniai. Aukščiausia viršūnė – Beluchos kalnas (4506 m) – aukščiausia Sibiro viršūnė.

Gamtiniai ištekliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vandens ištekliai – vieni svarbiausių gamtinių išteklių respublikoje. Altajaus kalnuose gausu mineralinių versmių, pasižyminčių gydomosiomis savybėmis. Altajaus ledynai sudaro didžiąją gėlo vandens išteklių dalį. Bendrasis visų užregistruotų Altajaus ledynų tūris yra 57 km³, tarp jų 52 km³ vandens. Ledynų atsarga viršija vidutinį kasmetinį Altajaus upių nutekėjimo tūrį, kuris ilgus metus buvo 43 km³ per metus. Didžiausi ledynai: Didysis Taldurinskis (35 km²), Mensu (21 km²), Sofijskis (17 km²), ir Didysis Majašejus (16 km²).
Tarp naudingų iškasenų: sidabras, geležies rūda, litis ir kt.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šavlo ežeras

Respublikoje vyrauja žemyninis klimatas su santykinai trumpomis ir karštomis vasaromis (birželį–rugpjūtį) ir ilgomis, šaltomis ir kai kuriose vietose labai speiguotomis žiemomis (lapkritis–kovas).

Pietrytinėse respublikos dalyse klimatas (Ulagano ir Koš Agačo rajonuose) yra atšiauresnis nei šiaurinėse ar šiaurės rytinėse dalyse.

  • Vidutinė metinė temperatūra: nuo +1 °C iki -6.7 °C.
  • Sausio temperatūros amplitudė: nuo -9.2 °C iki -31 °C.
  • Liepos temperatūros amplitudė: nuo +11 °C iki +19 °C.
  • Vidutinis kritulių kiekis: 100-1000 mm.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teleckojės ežeras

2002 m. gyventojų respublikoje buvo: etninių rusų – 116,5 tūkst. (57 proc. respublikos gyventojų), altajiečių – 62,2 tūkst. (30,6 proc.). Kiti gyventojai – kazachai (12,1 tūkst.), telengitai (2,4 tūkst.), tulabarai (1,5 tūkst.), ukrainiečiai (1,4 tūkst.) ir kitų tautybių atstovai.

  • Populiacija: 202 947 (2002 m.)
    • Mieste: 53 538 (26,4 %)
    • Kaime: 149 409 (73,6 %)
    • Vyrų: 96 572 (47,6 %)
    • Moterų: 106 375 (52,4 %)
    • Moterų tūkstančiui vyrų: 1,102
  • Amžiaus vidurkis: 30.5 metų
    • Mieste: 29,4 metų
    • Kaime: 30,9 metų
    • Vyrų: 29,0 metų
    • Moterų: 32,0 metų
  • Šeimų skaičius: 69,004 (200 100 žmonių)
    • Mieste: 19 864 (55 578 žmonių)
    • Kaime: 49 140 (147 522 žmonių)

Didžiausi miestai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiausi miestai 2002 m. (> 5 tūkst. gyventojų):

  1. Gorno Altaiskas
  2. Maima
  3. Koš Agačas
  4. Turočiakas
  5. Ongudajus

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gorno Altaiskas
Pagrindinis straipsnis – Altajaus administracinis suskirstymas.

Administraciniai vienetai:

  • respublikos pavaldumo miestas:
  • rajonai:
    • Čemalo (Чемальский) – 7 apylinkės;
    • Čojos (Чойский) – 7 apylinkės;
    • Koš Agačo (Кош-Агачский) – 7 apylinkės;
    • Maimos (Майминский) – 12 apylinkių;
    • Ongudajaus (Онгудайский) – 10 apylinkių;
    • Šebalino (Шебалинский) – 11 apylinkių;
    • Turočiako (Турочакский) – 9 apylinkės;
    • Ulagano (Улаганский) – 7 apylinkės;
    • Ust Kano (Усть-Канский) – 11 apylinkių;
    • Ust Koksos (Усть-Коксинский) – 9 apylinkės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionalinė Altajaus autonomija buvo įkurta 1922 m. birželio 1 d. kaip Oirotų autonominė sritis (Ойротская автономная область), Altajaus krašto dalis. 1948 m. sausio 7 d. ji pervadinta į Kalnų Altajaus autonominę sritį (Горно-Алтайская автономная область) Altajaus krašto sudėtyje. 1991 m. sritis reorganizuota į autonominę tarybinę socialistinę respubliką (ATSR). 1992 m. buvo pervadinta į Altajaus Respubliką.

Politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyriausybei Altajaus respublikoje vadovauja respublikos vadovas, renkamas ketverių metų kadencijai. Dabar vyriausybės vadovas yra Aleksandras Berdnikovas, perėmęs šį postą iš Michailo Lapšino. Įstatyminis respublikos organas yra respublikos susirinkimas El Kurultai, kurį sudaro 41 atstovas, renkamas ketverių metų kadencijai.

Respublikos konstitucija priimta 1997 m. birželio 7 d.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Altajaus šamanų plakimas gongu. Muzika buvo vienas iš būdų, kaip Sibiro šamanai pasiekdavo transą, savihipnozę.

Altajaus Respublika yra labiau agrokultūrinė nei pramoninė, labiausiai plėtojama pramonė yra maisto pramonė, ne geležies metalurgija, cheminės medžiagos, aukso kasyba, pienininkystė ir miško pramonė.

Susisiekimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsižvelgiant į respublikos geografinius ypatumus, yra dvi pagrindinės transporto rūšys: motorinės transporto priemonės (virš 90 % viso transporto srauto) ir oro transportas (keleivių ir pašto skraidinimas). Vyrauja motorinis transportas. Automobilių kelių ilgis yra apie 3500 km, 572 km iš jų yra automagistralės, Federacinio svarbumo kelias – Novosibirsko-Bijsko-Tašantos (Čiuisko automagistralė).

Švietimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Respublikoje yra vienas universitetas (Gorno Altaisko valstybinis universitetas), 12 kolegijų, 205 vidurinės mokyklos.

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradicinė Altajaus religija yra šamanizmas; daug rusų yra ortodoksai krikščionys. Iš kaimyninių Mongolijos ir Tuvos įvyko staigi Tibeto budizmo ekspansija.

19041930 m. dauguma altajiečių iš šamanizmo perėjo į naują religinį judėjimą Burchanizmą (arba Ak Jang, „Baltasis tikėjimas“). Šis tikėjimas išliko kaip svarbus altajiečių savimonės elementas, šiomis dienomis atgimęs keletu formų.

rus. Agni Yoga Naujojo amžiaus pasekėjai dažnai keliauja į Beluchos kalną.


Rusijos Federacijos administracinės teritorijos Flag of Russia
Federaliniai subjektai
Respublikos Adygėja | Altajus | Baškirija | Buriatija | Chakasija | Čečėnija | Čiuvašija | Dagestanas | Ingušija |Jakutija | Kabarda-Balkarija | Kalmukija | Karačiajų Čerkesija | Karelija | Komija | Krymas* | Marija | Mordvija | Šiaurės Osetija | Tatarstanas | Tuva | Udmurtija
Kraštai Altajus | Chabarovskas | Kamčiatka | Krasnodaras | Krasnojarskas | Permė | Primorė | Stavropolis | Užbaikalė
Sritys Amūras | Archangelskas | Astrachanė | Belgorodas | Brianskas | Čeliabinskas | Irkutskas | Ivanovas | Jaroslavlis| Kaliningradas | Kaluga | Kemerovas | Kirovas | Kostroma | Kurganas | Kurskas | Leningradas | Lipeckas | Magadanas | Maskva | Murmanskas | Žemutinis Naugardas | Naugardas | Novosibirskas | Omskas | Orenburgas | Oriolas | Penza | Pskovas | Rostovas | Riazanė | Sachalinas | Samara | Saratovas | Smolenskas | Sverdlovskas | Tambovas | Tiumenė | Tomskas | Tula | Tverė | Uljanovskas | Vladimiras | Volgogradas | Vologda | Voronežas
Federaciniai miestai Maskva | Sankt Peterburgas
Autonominės sritys Žydų
Autonominės apygardos Chantų Mansija | Čiukotka | Jamalas | Nencija
Federalinės apygardos
Centrinė | Krymas | Pavolgis| Pietūs | Sibiras | Šiaurės Vakarai | Šiaurės Kaukazas | Tolimieji Rytai | Uralas