Kaimynai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kaimynai – XV-XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žinoma priklausomų valstiečių kategorija.

Kaimynų (koimincy, kaip jie vadinami LDK aktuose) statusą ir jų reikšmę detaliai yra ištyręs lietuvių istorikas Konstantinas Jablonskis. Jis parodė, kad kaimynai – tai buvę dvarininkų ant žemės pasodinti vergai (belaisviai), tokiu būdu gavę neišeivinių valstiečių statusą. Žemė jiems buvo suteikiama dirbti, kad nereiktų ne tik vergų (belaisvių) išlaikyti, o ir turėti ekonominės naudos. Kaimynai pasak K. Jablonskio yra tarpinė grandis tarp buvusio vergo ir baudžiauninko valstiečio. Kaimynai iliustruoja vieną iš baudžiauninkų atsiradimo, vadinasi ir baudžiavos formavimosi kelių Lietuvoje. Žygimanto Augusto 1557 m. valstybiniuose Lietuvos dvaruose įvykdyta Valakų reforma visus kaimynus pavertė valakiniais valstiečiais, tuo pavyzdžiu vėliau pasekė ir privatūs dvarininkai. III Lietuvos statutas aspskritai pateisino tik karo belaisvio statusą ir numatė, kad karo belaisvių palikuonys privaloma tvarka turi būti kurdinami žemėje. Būtent aukščiau aptarta reikšme „kaimynų“ sąvoką naudoja Mikalojus Daukša savo katekizme, pavyzdžiui: „kaip turi šeimyna, kaimynai ir tarnai po akim viešpatų savų laikytis ir gyvent.“