Kafesas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kafesas

Kafesas (pažodžiui „narvas“) buvo Osmanų imperijos imperinio haremo dalis, kur buvo saugomi potencialūs pretendentai į sostą (princai)[1]. Jie ten gyveno prabangiai, tačiau nuolat stebimi sargybinių. Kafesas iš esmės buvo namų arešto forma, keldavusi sosto pretendentams psichologinių problemų, įskaitant bent vieną įvykusią savižudybę. Ypatingai nukentėjo Mustafa I ir Ibrahimas I, kuriems tos problemos po to rimtai trukdė valdyti valstybę. Toks kalėjimas menkai tesuteikdavo sultonui reikalingų žinių bei patirties.

Sosto pretendentai buvo kalinami saugantis jų maišto bei galimo perversmo. Keliems broliams tiesiog pasidalinti valstybę buvo neleidžiama, o taisyklės, jog sostas priklauso tik vyriausiąjam sūnui, iki XVIII amžiaus irgi nebuvo. Iki įsteigiant kafesą, naujam sultonui saugantis perversmo buvo įprasta išžudyti visus brolius, įskaitant kūdikius, neretai dešimt ir daugiau vienu metu. Tačiau tuomet vienaip ar kitaip praradus patį sultoną jį nebebūdavo kuo pakeisti. Kafesas saugiau įkalindavo kitus sosto pretendentus, perkeliant juos ten vos pasiekus brandą. Būdamas arešte, pretendentas taip pat neturėjo galimybės nei vesti, nei palikti nesantuokinių palikuonių.

Saugojimo laikas pailgėjo įsigalėjus „vyresniojo teisei“, reikalaujant, jog jaunesnės kartos pretendentas gautų sostą tik po to, kai nebelieka nė vieno vyresnės kartos pretendento (buvusio sultono brolio). Daugelis sosto pretendentų ar net būsimų sultonų kafese praleido žymią gyvenimo dalį. Paskutinis sultonas, Mehmetas VI (1918-22) gavo sostą sulaukęs 56 metų; visą laiką iki tol jis praleido „saugykloje“. Jei pretendentas netapdavo sultonu, jis ten ir mirdavo nuo senatvės. Vėlesniais Otomanų imperijos metais pats pastatas nebebuvo naudojamas, tačiau žodis ir toliau buvo vartojamas kaip metafora, nes pati namų arešto praktika išliko.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Klaus Kreiser: Der osmanische Staat 1300-1922. München 2001, S. 1