Kęstutis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kęstutis
Lietuvos didysis kunigaikštis
Gediminaičiai
Gimė 1297 m.
Senieji Trakai
Mirė 1382 m. rugpjūčio 15 d. (~85 metai)
Krėva
Tėvas Gediminas
Sutuoktinis (-ė) Birutė
Vaikai Patrikiejus
Butautas
Vytautas
Tautvilas
Vaidotas
Vaišvilas
Žygimantas Kęstutaitis
Ona Danutė
Rimgailė
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė 1381 m. – 1382 m. (~1 metai)
Pirmtakas Jogaila
Įpėdinis Jogaila
Trakų kunigaikštis
Valdė 1337 m. – 1382 m.
Įpėdinis Skirgaila
Vikiteka Kęstutis

Kęstutis (apie 1300 m.[1]1382 m. rugpjūčio 15 d.) – LDK submonarchas (nuo 1337(?) ar 1345 iki 1381 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (13811382 m.). Gedimino sūnus, didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Žygimanto tėvas. Iki 1337(?) m. jis buvo Gardino ir Palenkės, nuo 1337(?) m. − taip pat Žemaičių, nuo 1337(?) ar 1345 m. − taip pat Trakų kunigaikštis (tikėtina, kad Trakų kunigaikštystę jis paveržė iš savo (netikro?) brolio Karijoto).

Po Gedimino mirties 1341 m. Kęstutis tebuvo vienas iš septynių paveldėjimo teises turinčių sūnų. Iš pradžių valdovu tapo Jaunutis, kuris netrukus buvo priverstas valdžia dalintis su Algirdu. Kryžiuočių spaudimas vertė Lietuvos kunigaikščius ieškoti didžiojo kunigaikščio valdžios stiprinimo būdų ir visų Gediminaičių pajėgų sutelkimo. 1345 m. Kęstutis pagal išankstinį susitarimą su Algirdu užėmė Vilnių, kuriame rezidavo Jaunutis ir pakvietė Algirdą užimti didžiojo kunigaikščio sostą.

Diarchija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Kęstučio antspaudas (~1379 m.)

Po to, kai 1344 m. mirė Gedimino našlė ir jo vaikų motina Jaunė, 1345 m. Algirdas su Kęstučiu nuvertė Lietuvos didįjį kunigaikštį Jaunutį ir po šio sėkmingo perversmo 1345 m. Kęstutis tapo LDK submonarchu. Neįprastai viduramžiams šis valdžios dalinimasis tarp Kęstučio ir Algirdo tęsėsi visą jų gyvenimą. Algirdas daugiausia rūpinosi santykiais su Rusios kunigaikštystėmis ir rusų žemių rinkimu į savo valdžią; Kęstutis tuo tarpu užsiėmė etninės Lietuvos ir Žemaitijos interesų gynimu.

Kaip LDK submonarchas (Trakų ir Žemaičių kunigaikštis) iš pradžių rezidavo Senuosiuose Trakuose, o nuo ~1376 m. – jo paties iniciatyva pastatytoje Trakų pusiasalio pilyje. Valdydamas Trakų kunigaikštystę Kęstutis sėkmingai vadovavo LDK vakarinių sienų gynybai, ne kartą vedė LDK kariuomenę į Vokiečių ordino valdomą Prūsiją. Nuolat rėmė su Lenkija dėl Volynės kovojusį brolį Liubartą. Kęstučiui teko patirti ir pralaimėjimų, pvz., Strėvos mūšyje (1348 m.), prie Kauno pilies (1362 m.). 1361 m. jis trumpam buvo patekęs į kryžiuočių nelaisvę.

1349 m. Romos kuriją pasiekus gandams, kad Kęstutis nori krikštytis, popiežius Klemensas VI 1349 m. rugsėjo 10 d. išleistoje bulėje pritarė tokiam Kęstučio norui ir pažadėjo jam Lietuvos karaliaus karūną.

1351 m. rugpjūtį į Trakų kunigaikštystės rusėniškas žemes Lietuvos katalikiško krikšto sumetimais atvykus Vengrijos karaliui Liudvikui I Anžu, Kęstutis jam žadėjo „kartu su broliais ir visa tauta“ priimti krikštą, o Vengrijos karalius Kęstučiui − išrūpinti pastarajam iš popiežiaus Lietuvos karaliaus karūną ir padėti atgauti Ordino užgrobtas žemes.

1358 m. liepos−rugsėjo mėn. Kęstutis (?) dėl jo ar jo brolio Algirdo vainikavimosi Lietuvos karaliumi ir Lietuvos katalikiško krikšto Niurnberge derėjosi su Vokietijos imperatoriumi ir Čekijos karaliumi Karoliu IV (Vokiečių ordinas, bandydamas nutraukti jam pražūtingus Lietuvos ir Čekijos ryšius bei užkirsti kelią tolimesniam Lenkijos stiprėjimui, 13521356 m. netgi talkininkavo Kęstučiui ir Liubartui jiems kovojant su Lenkija dėl Volynės ir Palenkės žemių).

Kova su Jogaila[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Algirdo mirties 1377 m. Kęstutis pripažino didžiuoju kunigaikščiu Algirdo sūnų iš antrosios santuokos Jogailą, kurį savo įpėdiniu pasirinko pats valdovas. Turėdamas autoritetą Lietuvoje ir Žemaitijoje Kęstutis galėjo padėti Jogailai įsitvirtinti didžiojo kunigaikščio soste ir kovoti su broliais. Kęstučio populiarumas Jogailą ėmė neraminti ir jis su Teutonų ordinu sudarė prieš jį nukreiptą slaptą sutartį. Sužinojęs apie tai, Kęstutis 1381 m. netikėtai puolė Vilnių, suėmė Jogailą ir pats užėmė didžiojo kunigaikščio sostą. Jogaila gavo valdyti Krėvą ir Vitebską.

1382 m. rugpjūtį Kęstutis buvo klastingai suimtas ir įkalintas Krėvos (ar Vilniaus Kreivojoje) pilyje; to paties mėnesio 15 d. jį šioje pilyje Julijonos Algirdienės ar Skirgailos nurodymu pasmaugė Jogailos tarnai. Jis buvo pagal pagoniškus papročius iškilmingai sudegintas Vilniuje.

Atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis 1902 m. parašė simfoninę uvertiūrą Kęstutis. Istorikas ir archeologas Petras Tarasenka yra parašęs apsakymą Pabėgimas apie Kęstučio pabėgimą iš Marienburgo pilies. Lietuvos partizanų viena iš karinių apygardų buvo vadinama Kęstučio vardu - Kęstučio apygarda.[2] 1937 metais pastatytas paminklas Prienuose, prie kareivinių Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio penktojo pulko kariams.[3] 550-osioms Kęstučio mirties metinėms 1932 m. Kivyliuose buvo pastatytas paminklas.[4]. Kęstutis yra populiarus vyriškas vardas.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LDK Gediminas. Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmentas. Autoriai: skulptorius Juozas Kalinauskas, dailininkė Lina Kalinauskaitė

Tėvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmonos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Spėjama pirmoji nežinomo vardo žmona (mirė (?) apie 1349 m.)
  • Birutė (mirė 1382 ar 1389 m.)

Broliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seserys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sūnūs[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dukterys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kęstutis
Gimė: 1297 Mirė: 1382
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Naujas titulas
Trakų kunigaikštis

1337-1382
Po to:
Skirgaila
Prieš tai:
Jogaila
Lietuvos didysis kunigaikštis

1381-1382
Po to:
Jogaila