Kėdainių unija
| Kėdainių unija | |||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Antrasis Šiaurės karas | |||||||||||
 Kėdainių unijos originalas lotynų kalba | |||||||||||
| |||||||||||
Kėdainių unija (šved. Kėdainiai förbund) – dvišalė unija, pasirašyta Antrojo Šiaurės karo metu 1655 m. spalio 20 d. tarp Lietuvos didikų, vadovaujamų LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos, ir Švedijos karaliaus vietininko grafo Magnuso Gabrielio de la Garde.[1] Skirtingai nuo 1655 m. rugpjūčio 17 d. pasirašytos Kėdainių sutarties, kurios nutarimu Švedijos imperija LDK užtikrino politinę apsaugą, Kėdainių unija de jure konstatavo Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigą ir paskelbė apie Lietuvos–Švedijos unijos pradžią, o Karolis X Gustavas nominaliai tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.[2] Realybėje LDK tapo Švedijos imperijos karūnos protektoratu, kuriuo de jure išliko ligi 1657 m.[2]
Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1654 m., kai dėl Chmelnickio sukilimo ir Maskvos bei švedų invazijos, ATR karaliaus valdžia buvo beveik žlugusi, du įtakingiausi Radvilų giminės atstovai Jonušas Radvila (Janusz Radziwiłł) ir Boguslavas Radvila (Bogusław Radziwiłł) pradėjo derybas su švedais dėl LDK unijos su Lenkija nutraukimo ir panašių santykių su Švedija užmezgimo.[1]
Sutartis sudaryta tuo metu, kai visa LDK buvo užimta svetimų kariuomenių (švedų iš šiaurės ir vakarų, rusų iš rytų) ir karaliaus valdžia praktiškai buvo žlugusi.[1]
Unijos sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Unijoje nustatyta, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išeina iš unijos su Lenkija ir įeina į unijinius santykius su Švedija (faktiškai protektorato teisėmis). Už tai Švedija pasižada grąžinti Lietuvai žemes, prarastas karuose su Rusija, ir išsaugoti bajorijos teises ir laisves. Iš LDK teritorijos taip pat buvo numatytos dvi kunigaikštystės, valdomos Radvilų giminės atstovų.[1]
Unijos pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ši unija įgyvendinta tik iš dalies, nes švedai patyrė keletą pralaimėjimų Lenkijoje (Varkos mūšis), o Lietuvoje kilo prolenkiškų bajorų sukilimas prieš švedus bei Radvilas. Pagrindinis sutarties šalininkas Jonušas Radvila praėjus 2 mėnesiams po sutarties pasirašymo gruodžio 31 d. mirė Tikocino pilyje, apsiaustas Jonui Kazimierui Vazai lojalių bajorų. Netrukus po jo mirties pilį užėmė Povilas Jonas Sapiega (Jan Paweł Sapieha), kuris ir tapo LDK didžiuoju etmonu vietoj J. Radvilos.
Švedams pasitraukus iš didžiosios Abiejų Tautų respublikos dalies galutinai žlugo ir Boguslovo Radvilos planai. Prostkų mūšyje jis prarado savo kariuomenę ir mirė tremtyje Karaliaučiuje 1669 m. gruodžio 31 d.
Nepaisant tragiškų pasekmių sutarties iniciatoriams, ji padėjo iš dalies apsaugoti švedų užimtą LDK dalį, Maskvos armija nedrįso stoti į atvirą kovą prieš švedus.
Prieštaringi vertinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Amžininkai Lenkijoje ir Lietuvoje sutartį laikė išdavyste.[1]
Vėlesni sutarties vertinimai išsiskyrė. Tautinio atgimimo Lietuvoje ir Baltarusijoje metu kai kurie autoriai (pavyzdžiui, Maironis) teigė, kad sutartis buvo pastanga sukurti nepriklausomą nuo Lenkijos Lietuvos valstybę.[1]
Naujausi Lietuvos istorikų sutarties vertinimai atsižvelgia į tai, kad pagal sutartį Lietuvai numatytas žymiai prastesnis statusas unijoje su Švedija (praranda suverenumą ir tampa tik privilegijuota Švedijos provincija), nei anskčiau sudarytoje unijoje su Lenkija.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija (1009-1795). R. Paknio leidykla, 2005 m., 307 psl. ISBN 9986-830-89-3
- ↑ 2,0 2,1 Kontljarchuk, A. (2006). In the Shadows of Poland and Russia: The Grand Duchy of Lithuania and Sweden in the European Crisis of the mid-17th Century. JSTOR. ISBN 91-89315-63-4.