Jānis Čakste
| Janis Čakstė latv. Jānis Čakste | |
|---|---|
| Latvijos prezidentas | |
| |
| Gimė | 1859 m. rugsėjo 14 d. |
| Mirė | 1927 m. kovo 14 d. (67 metai) Rygoje |
| Pirmasis Latvijos prezidentas | |
| Ėjo pareigas | 1922 m. – 1927 m. |
| Vėlesnis | Gustavas Zemgalis |
 Vikiteka |
Jānis Čakste |
Janis Čakstė (latv. Jānis Čakste, 1859 m. rugsėjo 14 d. – 1927 m. kovo 14 d. Rygoje) – Latvijos politikas ir teisininkas, buvęs pirmu Latvijos respublikos vadovu kaip Latvijos tautos tarybos pirmininkas (1920–1922 m.) ir vėliau kaip Latvijos prezidentas (1922–1927 m.).[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jānis Čakste gimė Lielsesavos valsčiuje Duobelės apskrityje (dabar Viesturių valsčius Rundalės savivaldybėje). Jo tėvas buvo valstietis.[2] Pradinį mokslą jis gavo Šv. Anos pradinėje mokykloje, o vėliau Academia Petrina Jelgavoje, kur studentų vakaruose pasisakė už naujųjų latvių idėjas.[2] Baigęs gimnaziją 1882 m. įstojo į Maskvos universiteto teisės fakultetą. Maskvoje jis įkūrė Latvių studentų bendruomenę 1883 m., kuri vėliau tapo akademine brolija Austrums,[2] ir aktyviai dalyvavo vietinės latvių bendruomenės veikloje kartu su Krišjaniu Valdemaru ir Friciu Bryvzemnieku.
1886 m. baigė teisę Maskvos universitete ir dirbo Kuršo gubernijos, o nuo 1888 m. kaip teisininkas Jelgavoje. 1889 m. tapo laikraščio "Tēvija", kuris tapo vienu populiariausiu latvišku laikraščiu Kuršo gubernijoje, redaktoriumi. 1895 m. Jānis Čakste buvo vienas pagrindinių ketvirtosios latvių dainų šventės Jelgavoje organizatorių ir iš dalies finansavo renginį savo lėšomis. 1905 m. revoliucijos metu bendradarbiavo kuriant Latvijos autonomijos Rusijos imperijoje projektą.
1906 m. išrinktas į Rusijos Dūmą ir įstojo į Konstitucinių demokratų partiją. Kai tą partiją išardė caras, jis buvo vienas iš 166 asmenų pasirašiusių Vyborgo manifestą, kuris skatino priešintis cariniam režimui nesmurtinėmis priemonėmis. Už tai jis buvo suimtas ir nuteistas 3 mėnesiams kaleimo.
1915 m. Čakste persikėlė į Tartu, kur buvo vienas iš Centrinio komiteto Latvijos pabėgėlių reikalams steigėjų, o nuo 1917 m. pirmininkas. 1915 m. jis organizavo demonstraciją pagerbti majorą generolą Aleksėjų Potapovą, kuris vadovavo Jelgavos gynybai ir vėliau pasisakė už Latvių raudonųjų šaulių sukūrimą. 1917 m. Čakste išvyko į turą po Ameriką, kur turėjo propaguoti Latvijos nepriklausomybės idėją, bet kelionė nutrūko Stokholme, kai jį pasiekė žinia apie Rusijos revoliuciją. Stokholme jis parašė pamfletą Die Letten und ihre Latvia: Eine lettische Stimme, kur jis paskelbė "Latviai nori... pasiekti... užtikrintai laisvę, kad Latvijoje vadovautų savo tautinei, kultūrinei ir ekonominei plėtrai".
1918 m. tapo Liaudies Tarybos, paskelbusios Latvijos nepriklausomybę, pirmininku. 1922 m. išrinktas Latvijos prezidentu ir 1925 m. perrinktas antrai kadencijai. Mirė būdamas prezidentu 1927 m.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Treijs, Rihards (2004). Prezidenti : Latvijas valsts un ministru prezidenti (1918–1940) (latvių). Riga: Latvijas Vēstnesis. ISBN 9984-731-47-2. OCLC 61227165.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Švābe, Arveds. Latvijas Encyclopēdija. Trīs Zvaigznes, Stockholm. 1950–1951
|
Šis straipsnis apie Latvijos asmenybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |
| |||||||
.svg){kind=small}