Jurgis Zauerveinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jurgis Zauerveinas
Georg Sauerwein
Zauerveinas.jpg
Gimė: 1831 m. sausio 15 d.
Hanoveris, Vokietija
Mirė: 1904 m. gruodžio 16 d. (73 metai)
Kristianija, dab. Oslas, Norvegija
Veikla: poliglotas, visuomenės veikėjas, publicistas, poetas

Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein, slapyvardis – Girėnas, 1831 m. sausio 15 d. Hanoveryje, Vokietija – 1904 m. gruodžio 16 d. Kristianijoje, dab. Oslas, Norvegija, palaidotas Gronau, Vokietija) – sorbų kilmės poliglotas, filosofijos daktaras, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, poetas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Studijavo Getingeno ir Vienos universitetuose, buvo namų mokytojas, vėliau pragyveno iš Biblijos vertimų į įvairias kalbas. Gyveno daugiausia Vokietijoje, bet daug keliavo po Europą, Aziją, Afriką. Gerai mokėjo 62 kalbas, susikalbėjo apie 200 kalbų, rašė eiles daugiau kaip 30 kalbų. 1873 m. Getingeno universiteto filosofijos daktaras. Engiamų tautų – valonų, armėnų, lenkų, bulgarų, suomių, sorbų – teisių gynėjas. Sorbai jį laiko savo nacionaliniu didvyriu.

Mažojoje Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Ryškiausią pėdsaką J. Zauerveinas paliko Mažosios Lietuvos lietuvių istorijoje. Nuo 1875 m. maždaug 25 metus gyvenęs Klaipėdoje ir susižavėjęs lietuvių kalba jis kovojo už lietuvių kalbos teises, aktyviai bendradarbiavo lietuvių spaudoje, bendravo su Didžiosios ir Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, lietuviškai parašė daugiau kaip 300 eiliuotų kūrinių.

Jo įtakoje 1879 m. Tilžėje įsikūrė „Lietuvių literatūros draugija“, kurią rėmė ir kurios nariais buvo žinomi Europos mokslininkai: Kristianas Barčas, Adalbertas Becenbergeris, Filipas Fortunatovas, Eduardas Gizevijus, Janas Karlovičius, Janas Boduenas de Kurtenė, Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas, Liudvikas Pasargė, Eduardas Volteris. Draugijos pirmininku buvo klaipėdiškis kalbininkas Karlas Rudolfas Jakobis (18171881), didelio intelekto žmogus, nuo 1870 m. Klaipėdos gimnazijoje dėstęs lietuvių kalbą, o spaudoje paskelbęs klaipėdiškių dialektologinės medžiagos, publikacijų etnografijos ir lietuvių kalbos istorijos klausimais. Bendradarbiavo su profesoriumi Fridrichu Kuršaičiu, padėjo jam rengti „Lietuvių kalbos žodyną“, o dr. Jono Basanavičiaus paskelbtoms dainoms parašė ir išspausdino vokiškus komentarus, parengė ir išleido „Lietuvių kalbos chrestomatiją“ (1888 m.), kurioje nemažai ir Kristijono Donelaičio kūrybos pavyzdžių.

1882 m. Klaipėdoje, Martyno Šerniaus (18491908) redaguojamame laikraštyje „Lietuviška ceitunga“, Zauerveinas iškėlė mintį, jog saugant tautiškumą ir kovojant prieš Lietuvos rusifikavimą bei germanizavimą, lietuvių šviesuoliai turėtų burtis į kultūrines draugijas, leisti tautinius laikraščius. Šios idėjos paskatintas dr. Jonas Basanavičius dar tais pačiais metais Adomo Einaro (18421906) Tilžėje leistame laikraštyje „Naujasis keleivis“ išspausdino publikaciją „Lietuvių mokslo draugystė“, kurioje pritarė Jurgio Zauerveino-Girėno minčiai. Netrukus pasirodė pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas nelegalus, pasaulietinio turinio laikraštis „Aušra“, 18831886 m. ėjęs Mažojoje Lietuvoje.

Jurgis Zauerveinas, tik atvykęs į Lietuvą ir per kelis mėnesius pramokęs lietuviškai, pagal Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ hegzametru sukūrė poemą „Nemunyčios“. Pirmasis į lietuvių kalbą 1883 m. išvertė Viljamo Šekspyro „Hamleto“ fragmentą. Per porą metų vien „Lietuviškoje ceitungoje“ pasirodė apie 100 eiliuotų J. Zauerveino kūrinių.

Laikraščiuose „Aušra“, „Nemuno sargas“, „Lietuviška ceitunga“ ir kt. skelbė publicistinio, istorinio, filologinio pobūdžio rašinius, kuriuose aktualizavo lietuvių tautines teises, kovojo prieš germanizaciją. Šiomis temomis išleido publicistinių brošiūrų. Išspausdino patriotinio agitacinio turinio eilių, dažnai nesklandžių, bet atliepiančių bendras romantines aušrininkų nuostatas. Lietuvių kritikos istorijoje reikšmingas Zauerveino straipsnis „Medega ir dvasė“ („Aušra“, 1886 m., Nr. 1), kuriame ginami romantizmo postulatai ir propaguojamas romantinė poezijos raiška.

Labiausiai jį išgarsino 1879 m. parašytas ir pirmą kartą laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris laikomas Mažosios Lietuvos himnu. Jo sutrumpintas variantas su kompozitoriaus Stasio Šimkaus 1908 m. parašyta melodija, buvo siūlomas ir kaip Didžiosios Lietuvos himnas. Nors oficialiu Lietuvos himnu tapo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, Zauerveino eilėraštis neprarado populiarumo. Kaip himnas labiau žinomas sutrumpintas, visai Lietuvai pritaikytas, jo variantas, kur dainuojami tik pirmasis, ketvirtasis ir paskutinysis posmai, etnonimas „lietuvninkai“ pakeistas į „lietuviai“, o pats himnas pavadintas „Lietuviais esame mes gimę“.

Bendraudamas su tokiais Mažosios Lietuvos veikėjais, kaip Jonas Smalakys, Dovas Zaunius, Martynas Jankus, jis negalėjo likti nuošaly ir nuo politinio gyvenimo. Du kartu jis buvo iškeltas lietuvių kandidatu į Prūsijos Landtago deputatus. Deja, balsų buvo surinkta per mažai.

Po mirties mokslininkai išėmė ir tyrinėjo jo smegenis.

Lietuvninkai mes esam gimę[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes turim būt.
Tą garbę gavome užgimę,
Tą ir neturim leist pražūt.
Kad ir kelintas apsiėmė
Nieku paversti mus visus,
Lietuvninkų vaisinga žemė
Tik vis gimdys lietuvninkus.
Kad debesiai ir susitraukia
Ir vėtros grumzdž mus išardyt,
Kad ir kelintas pykdams šaukia
Ir kalbą mūs nor išvaryt:
Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio,
Lietuvninks nieko tikt n’atbos,
Kaip eglė ten prie Šešupėlio,
Ir vėtroj, ir žiemoj žaliuos.
Drūtai laikyk, drūtai stovėkie,
Lietuviškoji giminė!
Drąsiai lietuviškai kalbėkie,
Tegul supyksta nežinė!
Tegul supyksta, kas nežino,
Kalba senoji kaip miela,
Kuria mus „tėve mūs" mokino
Tėtužis miels ir motina.
Vis ciesorių viernai mylėsim,
Mylėsim ciesorystę vis,
Tikt, kas širdyj yr, iškalbėsim
Lietuviškomis lūpomis.
Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes norim būt;
Tą garbę gavome užgimę,
Tą ir nenorim leist pražūt.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]