Jurgis Gerulis
| Jurgis Gerulis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1888 m. rugpjūčio 13 d. Jogaudai, Vokietijos imperija |
| Mirė | 1945 m. rugpjūčio 9 d. (56 metai) Ryga, Sovietų Sąjunga |
| Veikla | kalbininkas, nacių žvalgybos karininkas |
| Pareigos | profesorius |
| Alma mater | Karaliaučiaus universitetas Berlyno universitetas |
Jurgis Gerulis (vok. Georg Gerullis, 1888 m. rugpjūčio 13 d. Jogaudai, Tilžės apskritis – 1945 m. rugpjūčio 9 d. Ryga) – Lietuvos kalbininkas, baltistas, rektorius, nacių Vokietijos karinės žvalgybos karininkas.
Mokslininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Studijavo Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose, mokytojas Adalbertas Becenbergeris. 1912 m. filosofijos daktaras. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare kaip vokiečių karininkas, buvo sužeistas. 1922–1933 m. Leipcigo universiteto dėstytojas, Baltų kalbų katedros vedėjas, profesorius. 1931–1933 m. vadovavo dialektologijos kursams Kaune. 1934–1937 m. Karaliaučiaus universiteto profesorius ir rektorius. Nuo 1937 m. Berlyno universiteto profesorius. Tarp studentų buvo žinomas, populiarus ir autoritetingas.
Tyrė senąją lietuvių raštiją, lietuvių kalbos fonetiką, tarmes, senovės prūsų vietovardžius, dvikalbystę. Parengė M. Mažvydo raštų fotografuotinį leidimą. Vilniuje surado J. Elgerio „Evangelijų ir epistolų“ vertimo latvišką rankraštį.[1]
Mokiniai – kalbininkai Antanas Salys, Pranas Skardžius, Kazimieras Alminas, Alvilas Augstkalnas, Viktoras Falkenhanas, Jonas Kabelka, Izabelė Matusevičiūtė, Elžbieta Mikalauskaitė ir kiti.
Politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1930 m. gruodžio 12 d. įstojo į nacionalsocialistų partiją. Šis poelgis nuo J. Gerulio atstūmė kai kuriuos tuometinius jo kolegas. 1932 m. tapo nacių šturmuotoju, SA nariu. 1932 m. lapkritį, kaip Nacionalinio komiteto Leipcigo universitetui atnaujinti pirmininkas, atvirai agitavo už Adolfo Hitlerio išrinkimą kancleriu.
1937 m. buvo priverstas atsisakyti rektoriaus pareigų, nes su gauleiteriu Erichu Kochu sukonfliktavo dėl Rytų Prūsijos vietovardžius keičiančios (vokietinančios) komisijos darbo.
Dirbo kultūros sekretoriaus pavaduotoju. Buvo artimai susijęs su mokslo, švietimo ir kultūros reikalų ministru Bernhardu Rustu. Vienos bylos paraštėje parašė antisemitinę pastabą: „Vokietijoje nebeliko nė vieno žydo, kuriam Furtvėngleris nebūtų padėjęs“[2] (Vilhelmas Furtvėngleris buvo įžymus vokiečių dirigentas ir kompozitorius, užstodavęs žydus).[3]
Abvero karininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1938–1939 m. žiemą Ukrainiečių mokslinio instituto reikalais lankėsi okupuotose Lenkijos žemėse, Vilniuje ir vakarų Baltarusijoje. Manytina, kad jis tada pradėjo bendradarbiauti su vokiečių karine žvalgyba Abveru. J. Gerulis, Abvero majoras Engelhartas ir profesorius Gerhardas fon Mendė susitiko su baltarusių nacionalistinės emigracijos vadovais kunigu Vincentu Godlevskiu ir Fabianu Akinčicu. Su jais aptarė formavimą nelegalių karinių darinių, karo atveju galėsiančių pasipriešinti Lenkijos ir TSRS valdžioms.[4]
1939 m. pašauktas į vokiečių kariuomenę. Tarnavo Abvere, pirmiausia kapitonu, vėliau – majoru. Verbavo ir ruošė baltarusius bei ukrainiečius. 1939 m. pabaigoje Krokuvoje buvo įkurta Abvero atstovybė. J. Gerulis ten priėmė Richardo Jario vadovaujamą Ukrainos nacionalistų organizacijos karinę delegaciją. „Brandenburg-800“ diversiniame pulke Abveras parengė šios organizacijos narius ir 1940 m. kovą jie buvo siunčiami prie Lvivo ir į Voluinės kraštą.[4]
1940 m. vasarą J. Gerulis, profesorius Hansas Kochas ir Teodoras Oberlėnderis dalyvavo pasitarimuose su Stepano Banderos vadovaujama Ukrainos nacionalistų organizacija, siekiančia kurti ukrainiečių karinius dalinius.[5]
1941 m. vasarį su kapitonu Vaclavu Kozlovskiu Lodzėje lankė Baltarusijos ir Ukrainos komitetus ir užverbavo 32 baltarusius į diversinį padalinį, kuris prieš pat karą su Sovietų Sąjunga buvo pasitelktas prie Minsko ir Balstogės. Norint skirti užduotis kuriamiems ukrainiečių batalionams „Roland“ ir „Nachtigall“, kovą vedė derybas su Ukrainos nacionalistų organizacijos vadovais Stepanu Bandera ir Richardu Jariu. Nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, šie batalionai suveikė kaip smogiamieji specialiosios paskirties daliniai, tačiau rugpjūtį vokiečiai batalionus išformavo ir suėmė jų vadus.[4]
Kazio Škirpos pakviestas dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto sueigoje. J. Gerulis padėjo LAF’ui užmegžti ryšius su Vokietijos karine vadovybe. Stasys Puodžius ir Klemensas Brunius tapo atstovais ryšiams su OKW štabo poskyriu.[6]
Nuo 1941 m. spalio iki 1942 m. birželio vadovavo už 18 km nuo Rygos įsikūrusiai žvalgybos mokyklai, rengiančiai diversantus Rytų frontui.
1944 m. Kalotėje, Klaipėdos krašte, vokiečių karo vadovybei pateikė žinių apie Lietuvos laisvės armijos partizanus „Vanagus“. J. Gerulis įspėjo tarėjus Joną Pyragių ir A. Ramanauską, kad „Vanagų“ vadovybė juodu ir kitus nacių kolaborantus pasiryžusi nužudyti.[7] 1945 m. liepą J. Gerulis NKVD organų buvo suimtas, rugpjūčio 9 d. Rygoje jam įvykdyta mirties bausmė.[8]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams“, Kaunas, 1922 m., Heidelbergas 1923 m.; čia paskelbė ir 1921 m. Karaliaučiaus valstybiniame archyve jo paties surastą M. Mažvydo giesmyną „Gesmes chriksczoniskas“ 2 d. 1566–1570 m.
- „Senieji lietuvių skaitymai“, chrestomatija, Kaunas, 1927 m.
- „Senovės prūsų vietovardžiai“ (Die altpreussischen Ortsnamen), 1922 m.
- „Lietuvių dialektologijos studijos“ (Litauische Dialektstudien), 1930 m.; lietuvių tarmių tekstams pritaikė tarptautinę fonetinę transkripciją, aprašė priegaides.
- „Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose“ (Das Fischerlitauisch in Preussen), su K. Stangu, 1933 m.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- A. Piepalius: „Jurgio Gerulio biografijos 1933–1945 m. dokumentavimo klausimu“
- P. Skardžius: „Prof. J. Gerulis ir jo likimas“
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Jurgis Gerulis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 612 psl.
- ↑ Sam H. Shirakawa. The devil’s music master: the controversial life and career of Wilhelm Furtwängler
- ↑ „Wilhelm Furtwängler“. Music and the Holocaust. Nuoroda tikrinta 2024-02-14.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Res Humanitarae V. Klaipėda 2009. Arvydas Piepalius. Jurgio Gerulio biografijos 1933–1945 m. dokumentavimo klausimu. p. 160–173
- ↑ Polishchuk, Viktor (1999). Bitter truth: the criminality of the Organization of Ukrainian Nationalists (OUN) and the Ukrainian Insurgent Army (UPA): the testimony of a Ukrainian. Toronto. p. 147.
- ↑ Pyragius, Jonas (1993). Kovosiu, kol gyvas. Plieno sparnai. p. 155.
- ↑ Pyragius, Jonas (1993). Kovosiu, kol gyvas. Plieno sparnai. p. 166.
- ↑ Klaus-Dieter Müller, Thomas Schaarschmidt, Mike Schmeitzner, Andreas Weigelt: Todesurteile sowjetischer Militärtribunale gegen Deutsche (1944–1947): Eine historisch-biographische Studie. Vandenhoeck & Ruprecht 2015. p. 179.