Juozas Vitas
Juozas Vitas (tikrasis vardas Juozas Valūnas, 1899 m. sausio 8 d. Dzūnijos kaime Alytaus rajone – 1943 m. Vilniuje) – tarybinis revoliucinis ir partinis veikėjas, Tarybų Sąjungos didvyris.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dalyvavo I pasauliniame kare ir Rusijos pilietinime kare. Grįžęs į Lietuvą, 1920 m. pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Čia užsiiminėjo komunistine propaganda, buvo suimtas ir nuteistas myriop, tačiau kareivių padedamas sugebėjo pabėgti ir pasitraukti į Rusiją.
Maskvoje mokėsi Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete ir Leningrado elektrotechnikos institute. Dirbo inžinieriumi elektriku, vadovavo Leningrado energetikų mokyklai. Kitaip, nei dauguma Rusijoje gyvenusių Lietuvos komunistų, neišsižadėjo lietuviškumo.
Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, grįžo iš Rusijos, tapo Vilniaus m. vykdomojo komiteto pirmininku, dirbo LTSR komunalinio ūkio liaudies komisariate.
Prasidėjus Vokietijos-TSRS karui liko vokiečių okupuotame Vilniuje, subūrė pogrindinę „Lietuvos išlaisvinimo sąjungą“. Ši organizacija, sukurta be TSRS partinių ar saugumo organų paramos, buvo viena didžiausių prokomunistinio pasipriešinimo antinacinių organizacijų. 1943 m. tapo Vilniaus pogrindinės komunistų organizacijos vadovu, organizavo laikraščių ir atsišaukimų spausdinimą nelegaliose spaustuvėse. Bandė veiklai apjungti skirtingų srovių antinacines organizacijas – lenkus, lietuviškąjį pogrindį. 1943 m. vasarą buvo išduotas, gestapo kalinamas, o vėliau ir nužudytas.
Pokario metais sovietų valdžia beveik du dešimtmečius po karo neprisiminė J. Vito veiklos vokiečių okupacijos metais. Tik 1964 metais, Lenkijos Liaudies Respublikai apdovanojus J. Vitą, po mirties, Griunvaldo kryžiumi, 1965 m. gegužės 8 d. J. Vitui buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.