Juozas Stankevičius (1866)

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Juozas Stankevičius
Gimė	1866 m. vasario 17 d. Sparvinių kaime, Griškabūdžio valsčiuje
Mirė	1958 m. rugsėjo mėn. (~92 metai) rugsėjis Vilniuje
Palaidotas (-a)	Saulės kapinės
Veikla	Romos katalikų kunigas, pedagogas, visuomenės veikėjas, filosofijos daktaras
Alma mater	Seinų kunigų seminarija

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas. Sėdi, iš kairės: Ona Žebrauskaitė, Juozas Stankevičius, Jonas Basanavičius, Veronika Alseikienė ir Pranas Bieliauskas. Stovi, iš kairės: Jurgis Šlapelis, Petras Kraujalis ir Vladas Jezukevičius.

Juozas Stankevičius (1866 m. vasario 17 d. Sparvinių kaime, Griškabūdžio valsčiuje – 1958 m. rugsėjis Vilniuje) – Romos katalikų kunigas, pedagogas, visuomenės veikėjas, filosofijos daktaras.

Biografija

Anksti neteko tėvo, jį augino patėvis Naujokas. Lankė Griškabūdžio pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. 1889 m. vasario 24 d. įšventintas kunigu. Vikaravo įvairiose Seinų vyskupijos parapijose, suartėjo su varpininkais; 1893 m. dalyvavo jų suvažiavime Baltušių kaime (prie Barzdų). Vienas iš Lietuvių mokslo draugijos stegėjų, 1905 m. Vilniuje kartu su Jonu Basanavičiumi, Jonu Jablonskiu ir Jonu Vileišiu paruošė jos įstatus. Vėliau išvyko į Šveicariją, kur studijavo Fribūro universitete. Kartu su kitais lietuviais (ir su savo jaunesniuoju broliu kunigu Jonu Naujoku, būsimu Vilkaviškio kunigų seminarijos rektoriumi) dalyvavo studentų draugijos „Rūta“ veikloje. Apginus disertaciją, jam suteikiamas filosofijos daktaro laipsnis. Pervažiavo į Suvalkus, kur berniukų gimnazijoje dėstė tikybą. Įsitraukė į lietuvišką veiklą, buvo vienas iš Suvalkų „Vienybės“ draugijos įkūrėjų.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje persikėlė į Vilnių, kur aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. 1916 m. birželio 10 d. kartu su kitais 18 bendraminčių pasiuntė okupacinei vokiečių valdžiai memorandumą, kuriame išdėstė lietuvių tautos siekį gyventi savarankiškoje valstybėje. Už tai Vilniaus vyskupijos valdytojas Kazimieras Michalkevičius kurį laiką uždraudė J. Stankevičiui vykdyti kunigo pareigas. Dalyvavo 1917 m. lietuvių Vilniaus konferencijoje ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, turėjusią skelbti šalies Nepriklausomybę. Išrinkus į Lietuvos Tarybą šešis kunigus, o socialistams joje teturint dvi vietas, pastarųjų vadovas Pranas Eidukevičius ėmė grasinti, kad jis atšauks savo partijos atstovus. Vardan vienybės Juozas Stankevičius iš Tarybos pasitraukė.

Visą likusį gyvenimą praleido Vilniuje, aktyviai įsitraukė į miesto lietuvių kultūrinį gyvenimą: prisidėjo atgaivinant lairaščio „Aušra“ leidimą, pats leido ir redagavo savaitraštį „Nasza ziemia“, destė lietuvių mokytojų seminarijoje bei Vytaurto Didžiojo gimnazijoje. Lietuviškos spaudos – „Tėvynės sargas“, „Vilniaus žinios“, „Šaltinis“, „Vadovas“ – bendradarbis. Palaidotas Vilniaus Saulės kapinėse. Antkapyje užrašyta: Įžymus lituanistikos rinkėjas ir saugotojas.

Literatūra apie Juozą Stankevičių

• Justinas Staugaitis. Mano atsiminimai. Vilnius, Katalikų akademija, 2006 ISBN 9986-592-53-4.