Juozas Marčiukaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Juozas Marčiukaitis
Gimė 1861 m. sausio 1 d.
Balbieriškis, Marijampolės apskritis
Mirė 1932 m. kovo 19 d. (71 metai)
Kaunas
Tėvas Jonas Marčiukaitis
Motina Petronėlė Malinauskaitė
Veikla visuomenės veikėjas, knygnešys, smuikininkas, chorvedys, fotografas
Vikiteka Juozas Marčiukaitis

Juozas Marčiukaitis (1861 m. sausio 1 d. Balbieriškyje, Marijampolės apskritis – 1932 m. kovo 19 d. Kaune) – Lietuvos visuomenės veikėjas, Lietuvių mokslo draugijos tikrasis narys, knygnešys, smuikininkas, chorvedys, fotografas mėgėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdamas devynerių metų išmoko smuikuoti, griežė vestuvėse, pas vietos kleboną dirbo raštininku. Sulaukęs 14 metų, pradėjo dirbti Valstiečių komisijos raštinėje Marijampolėje. Čia susipažino su gimnazistu Vincu Kudirka ir abu dažnai smuikuodavo. Vėliau nuvyko dirbti raštininku į Veiverių valsčių ir privačiai mokėsi smuikuoti pas seminarijos mokytoją J. Paulauską – Varšuvos konservatorijos laureatą. Persikėlęs į Suvalkus, gavo valdininko vietą Rusų iždo rūmuose.

Atgavus spaudą, 1904 m. Suvalkuose susibūrė lietuvių draugija „Vienybė“. Iki 1914 m. J. Marčiukaitis buvo šios draugijos iždininkas. Suorganizavo 16 moterų ir 19 vyrų lietuvių chorą, kas sulenkėjusiuose Suvalkuose buvo tiesiog sensacija. Choras rengė koncertus-vakarus su dainomis, šokiais ir vaidinimais. J. Marčiukaitis su pianistu K. Grinkevičium kaip smuikininkas koncertuodavo Marijampolės lietuviškuose vakaruose.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Oriolą; ten suorganizavo tremtinių šalpos komitetą ir buvo išrinktas į jo valdybą. Suorganizavo ir chorą, rengusį koncertus ir giedojusį bažnyčioje.

1918 m. grįžęs į gimtąjį Balbieriškį, tuoj suorganizavo chorą, kuris jau pirmame koncerte padainavo 10 lietuviškų dainų ir himną. 1919 m. persikėlė į Alytų ir pradėjo dirbti apskrities viršininko pašto raštinėje. Bolševikams įsiveržus į Alytų, pasitraukė į Marijampolę. Vėliau nuvyko į Kauną ir dirbo Finansų ministerijoje. Sulaukęs garbingo amžiaus, gavo valstybinę pensiją.[1]

1921 m. išleido knygą apie Balbieriškio bažnyčią, kuri saugoma Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Jo nuotraukų turi Lietuvos nacionalinis muziejus Vilniuje.

Bendravo su Jonu Basanavičiumi, jį fotografavo. Buvo viengungis, vaikų neturėjo.

Už ypatingus nuopelnus apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 1999.
  2. Trimitas, 1931-10-29, Nr. 44, p. 863