Juozas Lomanas

Juozas Lomanas
Gimė	1899 m. rugsėjo 23 d. Aukštuoliai, Krinčino valsčius
Mirė	1959 m. vasario 7 d. (59 metai) Linkuva, Pakruojo rajonas

Veikla	filosofas, teologas, kunigas, publicistas, vertėjas

Alma mater	1924 m. Lietuvos universitetas

Juozas Lomanas (1899 m. rugsėjo 23 d. Aukštuoliai, Krinčino valsčius – 1959 m. vasario 7 d. Linkuva) – Lietuvos filosofas, teologas, kunigas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1923 m. baigė Kauno kunigų seminariją ir buvo įšventintas į kunigus. 1924 m. Lietuvos universitete (dabar VDU) baigė teologiją ir įgijo teologo specialybę. Nuo 1930 m. dirbdamas kapelionu Utenos gimnazijoje dėstė apologetiką (krikščionybės tiesų gynimas nuo kitų religijų), dogmatiką, teologiją ir lotynų kalbą. Mokiniams kapelionas pasakodavęs apie Europos sumodernėjimą, žmonių sumaterialėjimą. Jam čia dirbant, rekolekcijas vesdavo jo pakviesti kunigai – iš Šėtos kunigas Jurgis Tilvytis – Žalvarnis, iš Panevėžio – kunigas Alfonsas Lipniūnas. J. Lomanas rėmė ateitininkų veiklą ir dėl nesutarimų su tuometine taryba. 1931 m. balandžio 13 d. buvo atleistas iš pareigų. 1933–1935 m. J. Lomanas kunigavo Grūžiuose, o 1936–1939 m.– Sudeikiuose.

1944–1950 m. klebonavo Pasvalyje. 1952 m. liepos 22 d. buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą dėl to, kad buvo ramaus būdo, nesikišo į politinius dalykus ir buvo knygos ir plunksnos žmogus. 1956 m., peržiūrėjus bylas, buvo atleistas nuo tolesnio kalinimo, grįžo į Lietuvą. Čia vyskupas Kazimieras Paltarokas jį paskyrė dirbti altarista Linkuvoje, kur 1959 m. kovą J. Lomanas mirė. Palaidotas Vabalninko bažnyčios šventoriuje. ^[1] ^[2] ^[3]

Asmenybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juozas Lomanas optimistiškai tikėjo katalikiškosios kultūros Renesansu, nes matė tikėjime tvirtą Bažnyčią, vedamą popiežiaus, kuri nebijo pasaulio ir nepasiduoda jo ideologijoms.

Didelį dėmesį skyrė krikščioniškajai kultūrai. Ją suprasdamas kaip Europos būties esminę dalį, jos dvasinį matmenį. Krikščionybės įtakos silpnėjimą traktavo kaip dvasinių orientyrų praradimą, grįžimą į prigimtinę gyvūnišką būklę.

Domėjosi žmogaus sielos, jo psichikos problemomis, įrodinėjo sielos nemirtingumą.^[4]

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrinėjo Europos dvasinę krizę, ją laikė visų žmogaus nelaimių priežastimi. Pabrėžė moderniųjų filosofinių idėjų neigiamą įtaką krikščioniškajai kultūrai. Krikščionybę suprato kaip Europos būties esminę dalį, jos dvasinį matmenį. Krikščionybės įtakos silpnėjimą traktavo kaip dvasinių orientyrų praradimą, grįžimą į prigimtinę gyvūnišką būklę. Nagrinėjo žmogaus psichikos problemas, įrodinėjo sielos nemirtingumą.^[5]

Savo filosofines žinias kunigas J. Lomanas panaudojo tikėjimui ginti, aktyviai bendradarbiaudamas katalikiškoje spaudoje.

1922 m. rašė apologetinius straipsnius „Draugijos“ žurnalui apie Kanto filosofiją „Kantizmas ir modernizmo pasaulėžiūra“.

1923 m. iš vokiečių kalbos į lietuvių išvertė prof. Fr. Savickio knygą „Gyvenimo prasmė“.

1929–1932 m. „Tiesos kelyje“ paskelbė straipsnių seriją „Quo vadis, modernioji Europa?“ („Kur eini, modernioji Europa?“) apie šiuolaikinės Vakarų civilizacijos krizę. 1932 m. šie straipsniai buvo išleisti atskira knyga.

1937 m. antroji autoriaus knyga „Sielos problema“, kurioje filosofiniu požiūriu ginamas sielos nemirtingumas, pateikiami įdomūs tų laikų metapsichikos tyrimų duomenys. Taip pat domimasi žmogaus sielos, jo psichikos problemomis. Straipsniai skelbti periodikoje.^[6]

Straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jonas Naujokas, Knygos recenzija (apie Juozo Lomano „Quo vadis, modernioji Europa?“, II laida, Kaunas: VšĮ „Laetitia“, 2005, 338 p., 1000 egz. ) // „Naujasis Židinys–Aidai“ 2005 birželis, Nr. 6, p. 286.
1-as šios knygos leidimas pasirodė 1932; Nerija Putinaitė ją išsamiai analizavo „Šiaurės Atėnų tremtiniuose“. Anuomet tai buvo pirma tokio masto knyga, skirta Europos dvasinės ir socialinės raidos rūpesčiams aptarti. Smalsu skaityti šiandien kiek naivoką, ne tik politinio korektiškumo, bet ir postmodernios patirties nepaliestą tekstą – pasirodo, diagnozės būta tikslios, bet nepasiteisino autoriaus viltys, kad krikščionybė vėl suklestės, o drauge su ja ir Europa.^[7]

Iš Vyganto Vareikio (Klaipėdos universitetas) straipsnio „Holokausto prielaidos. Antisemitizmas Lietuvoje XIX a. – XX a. pirmoje pusėje“
Kunigo J. Lomano knygoje liberalios reformos po Prancūzijos revoliucijos (kuriomis pasinaudojo „Judo vaikai“) buvo siejamos su masonijos (t. y. žydijos) siekimu sunaikinti krikščioniškąsias vertybes ir Kristaus bažnyčią bei su masių skurdinimu („Žydija vadovauja pasaulio masonijai“).^[8] Žydai buvo kaltinami ir bolševikų revoliucijos Rusijoje organizavimu.^[9]

Trumpi knygų aprašymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpukario Lietuvos filosofas ir publicistas kunigas Juozas Lomanas knygoje „Quo vadis, modernioji Europa?“ („Kur eini, modernioji Europa?“) peržvelgia krikščioniškosios Europos susikūrimo ir jos nuosmukio istoriją, atskleisdamas pražūtingą moderniųjų filosofinių idėjų įtaką visai Vakarų civilizacijai. Joje aptariamos problemos šiandien, po 70 metų, yra dar aktualesnės. Europa pergyveno II pasaulinio karo audrą, komunizmo siautėjimą, klestinti neapykanta, pavydas, egoizmas, beprasmiškumas – tai įvykę po to, kai religija buvo pašalinta iš viešojo gyvenimo.^[10]

Antrojoje knygoje „Sielos problema“ yra daug pesimistinių gaidų apie sielos nemirtingumo falsifikavimą. Čia tyrinėjami sapnai, aiškiaregystės, antgamtiškos jėgos, pateikiami įdomūs tų laikų metapsichikos tyrimų duomenys.

Abi šios knygos išleistos kunigavimo mūsų krašte metais.

Anot Juozo Lomano, žmogaus kūryba gali būti vaisinga tik tuomet, kai kūrybos galios gauna naujų gaivinančių syvų iš viršžmogiškosios sferos. Išleidus iš akių svarbiausią kūrybos šaltinį ir galutinį gyvenimo tikslą Dievą, kas, aišku, yra ne pačioj individo prigimtyje, sustoja tikrosios pažangos procesas. Tada prasideda žmogaus asmenybės skilimas. Šitokios dvasios krizės tegalima išvengti tik tuomet, kai bus laikomasi visos buities šaltinio, Dievo, kuris užbrėžė žmogui kūrybos tikslą ir, svarbiausia, įkvėpė veikimo tvarką.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Quo vadis, modernioji Europa? 1932 m., 2005 m.
Sielos problema, 1937 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Saulės gimnazijos istorija Archyvuota kopija 2007-03-17 iš Wayback Machine projekto.
↑ Utenos enciklopedija Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
↑ Fraternitas Sacerdotalis Sancti Pii Decimi, FSSPX. Apie autorių
↑ [1]^{[neveikianti nuoroda]}
↑ Juozas Lomanas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 582 psl.
↑ [2] Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
↑ [3]
↑ „Quo vadis modernioji Europa? Kaunas, 1932. P. 144.
↑ [4] Archyvuota kopija 2009-12-11 iš Wayback Machine projekto.
↑ [5]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

[1] Saulės gimnazijos istorija Archyvuota kopija 2007-03-17 iš Wayback Machine projekto.

[2] Utenos enciklopedija Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.

[3] Fraternitas Sacerdotalis Sancti Pii Decimi, FSSPX. Apie autorių

[4] [1]^{[neveikianti nuoroda]}

[5] Juozas Lomanas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 582 psl.

[6] [2] Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.

[7] [3]

[8] „Quo vadis modernioji Europa? Kaunas, 1932. P. 144.

[9] [4] Archyvuota kopija 2009-12-11 iš Wayback Machine projekto.

[10] [5]

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]