Juozas Kėkštas (1915)
Juozas Kėkštas (tikroji pavardė Adomavičius, 1915 m. lapkričio 19 d. Taškentas – 1981 m. balandžio 16 d. Varšuva) – Lietuvos ir Lenkijos poetas, vertėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1921 m. su motina grįžo į Lietuvą. Sunkios sąlygos privertė motiną apgyvendinti vaikus bendrabučiuose, gyveno „Agronomų“ bendrabutyje Žvėryne. 1926 m., po trijų „Ryto“ pradinės mokyklos skyrių, įstojo į Vytauto Didžiojo gimnazijos 1-ąją klasę.[1] Priklausė pogrindinei komjaunimo organizacijai, 3 kartus areštuotas, kalintas. 1938–1939 m. studijavo Varšuvoje, bendravo su lenkų avangardistais. Literatūrinę veiklą pradėjo organizuodamas ir redaguodamas periodinius leidinius ir vienkarčius leidinius „Sėja“, „Pjūvis“, „Varpos“, „Versmė“, „Vingis“ ir kt. [2]
Lietuvai atgavus Vilnių pasitraukė į Baltarusiją. 1940 m. kaip TSRS likviduotos Lenkijos Komunistų partijos narys suimtas ir išsiųstas 8 m. į Viatlagą (Kirovo sritis) miško darbams. Prasidėjus TSRS-Vokietijos karui 1942 m. kaip Lenkijos pilietis įstojo į Anderso armiją. 1944–1945 m. dalyvavo Italijos kampanijos mūšiuose prie Taranto, Monte Kasino, Adrijos jūros pakrančių, 2 kartus sužeistas. Didžiosios Britanijos, Italijos, lenkų egzilinės vyriausybės apdovanotas kariniais ordinais. Po karo gyveno Romoje, redagavo „Lietuvių laikraštį“. 1947–1959 m. gyveno Argentinoje, dirbo fizinį darbą (kelių darbininkas), Buenos Airėse rūpinosi žurnalo „Literatūros lankai“ spausdinimu. Poezijos antologijos „Žemė“ (1951 m.) vienas autorių. „Literatūros lankai“ nustojo eiti, kai 1957 m. pabaigoje, išsiliejus kraujui smegenyse, Juozui Kėkštui suparalyžiavo kairę ranką ir koją. Jis beveik metus išgulėjo ligoninėje, iš dalies paralyžiuotas nuo 1959 m. buvo slaugomas Revoliucinio judėjimo veteranų namuose Varšuvoje. 1966 m. lankėsi Vilniuje.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Poezijoje vyrauja epochos tragizmo, žmonių vieningumo, ugnies, lūžio, tylos motyvai, ryški klajūno tema ir lenkų avangardistinės poezijos įtaka. Būdinga ekspresyvi kalba, trūkčiojantis ritmas. Vėlyvojoje poezijoje sustiprėjo mirties tema, filosofiškumas.
Išvertė V. Majakovskio poemą „Debesis su kelnėmis“, lenkų V. Bronievskio, Č. Milošo, J. Slovackio, ispanų F. Garsijos Lorkos, Ch. Chimeneso, italų S. Kvazimodo, U. Sabos poezijos, lietuvių poetų kūrinių į lenkų kalbą.[3]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Toks gyvenimas, Vilnius, 1938 m.
- Rudens dugnu, Roma, 1946 m.
- Staigus horizontas, Roma, 1946 m.
- Diena naktin, Buenos Airės, Argentinos lietuvių jaunimo draugija, 1947 m.
- Ramybė man, Gabijos leidykla, Bruklinas, JAV, 1951 m.
- Etapai, Ventos leidykla, Nordlingenas, 1953 m.
- Lyrika, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964 m.
- Dega vėjai, Vilnius, Vaga, 1986 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Juozas Kėkštas. Rašyk.lt
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 218 psl.
- ↑ Dalia Šalkauskytė. Juozas Kėkštas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 703 psl.