Juozas Burneikis
| Juozas Burneikis | |
|---|---|
| Gimė | 1931 m. kovo 1 d. Kvesai, Vilkijos valsčius |
| Mirė | 2005 m. rugsėjo 9 d. (74 metai) Vilnius |
| Veikla | inžinierius hidrotechnikas |
| Partija | 1957 m. SSKP |
| Alma mater | 1954 m. Kauno politechnikos institutas |
Juozas Burneikis (1931 m. kovo 1 d. Kvesuose, Vilkijos valsčius – 2005 m. rugsėjo 9 d. Vilniuje) – Lietuvos inžinierius hidrotechnikas, LMA narys korespondentas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1949 m. baigęs Vilkijos vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno universitetą, 1954 m. baigė Kauno politechnikos institutą (KPI), įgijo hidrotechnikos statybos inžinieriaus kvalifikaciją. Apibendrinęs Nemuno metinio nuotėkio pasiskirstymo problemas 1961 m. KPI apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją. 1972 m. geografijos mokslų daktaras. 1976 m. akademikas.
Nuo 1954 m. dirbo darbų vykdytoju Šiaulių valstybiniame statybos treste, nuo 1955 m. Šiaulių miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ redakcijos Pramonės skyriaus literatūros redaktorius. Nuo 1957 m. dirbo Fizikinių ir techninių energetikos problemų institute (nuo 1990 m. Lietuvos energetikos institutas). 1961–1987 m. Hidroenergetikos, 1987–1994 m. Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vedėjas. 1986–1991 m. dar dėstė Lietuvos žemės ūkio akademijoje, nuo 1988 m. profesorius.[1][2]
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jam vadovaujant parengta Lietuvos upių nuotėkio reguliavimo ir vandens išteklių panaudojimo schema, aktyviai dalyvauta pagrindžiant Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos, Lietuvos elektrinės, Ignalinos AE, Kruonio HAE ir kt. reikšmingų energetikos objektų statybos aikšteles.
Reikšmingiausias darbas – Lietuvos upių nuotėkio tyrimai, sukurta metodika sezoniniam upių nuotėkio reguliavimui skaičiuoti, išnagrinėtos praktinės nuotėkio reguliavimo tvenkiniais galimybės. Atliktus tyrimus apibendrino geografijos mokslų habilituoto daktaro disertacijoje „Lietuvos TSR upių nuotėkio reguliavimas“, kurią 1972 m. apgynė Vilniaus universitete.[3] Šie tyrimai sudarė palankias prielaidas statyti tvenkinius, kompleksiškai ir racionaliai naudoti vandens išteklius. Vėliau buvo parengta vandens ūkio balanso sudarymo metodika, kuria remiantis atlikta racionalaus vandens išteklių naudojimo iki 2000 m. prognozė, nustatytos pagrindinių miestų aprūpinimo vandens ištekliais kryptys.
Nuo 1987 m. ėmėsi spręsti naujas aktualias energetikos problemas, tai: racionalus energijos išteklių naudojimas, mažųjų hidroelektrinių ekonominis efektyvumas, bendra vandens išteklių naudojimo koncepcija, gamtosaugos ir ekologiniai energetikos objektų eksploatavimo aspektai, mokesčiai už gamtos išteklius bei aplinkos teršimą ir kt. Tyrimų pagrindu 1993 m. su kitais parengė Lietuvos nacionalinę energetikos strategiją.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuvos TSR upių kadastras, su Mykolu Lasinsku, d. 2, 1960 m.; su Brunonu Gailiušiu, d. 4, 1970 m.
- Nemuno nuotėkis, su Mykolu Lasinsku, 1961 m., rusų k.
- Lietuvos TSR vandens ūkio sistemos, 1979 m.
- Lietuvos upių hidroenergetiniai ištekliai ir jų panaudojimas, 1994 m.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1965 m. LSSR valstybinė premija
- 1981 m. LTSR nusipelnęs mokslo ir technikos veikėjas
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Juozas Burneikis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. - 310
- ↑ Juozas Burneikis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 643 psl.
- ↑ http://www.mokslas.mii.lt/mokslas/SRITYS/duom00.php?pav=B&sritis=F[neveikianti nuoroda]