Juozapas Tiškevičius III
| Juozapas Tiškevičius III | |
|---|---|
| Tiškevičiai | |
| |
| Lelija (herbas) | |
| Gimė | 1850 m. Trakų Vokėje |
| Mirė | 1905 m. gruodžio 9 d. (~55 metai) Poznanėje |
| Tėvas | Mykolas Tiškevičius |
| Motina | Marija Radvilaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Elena Juozefa Loncka Izabelė Emilija Loncka |
| Vaikai | I santuokos: Marija Antanina II santuokos: Vladislovas Juozapas Steponas Steponas Jonas Jonas Antanas |
Juozapas Tiškevičius (lenk. Józef Tyszkiewicz, 1850 m. Trakų Vokėje – 1905 m. Poznanėje) – Lietuvos bajoras, didikas, Lelivos herbo grafas, kolekcininkas numizmatas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos.[1] Tėvas Mykolas Tiškevičius (1826–1897 m.), motina – Marija Radvilaitė (1830–1902 m.). Brolis Jonas Antanas Tiškevičius (1851–1901 m.).
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1888 m. kovo 19 d. Lvuveke (Lenkija) vedė Eleną Juozefą Loncką (lenk. Helena Józefa Łącka) (1861–1890 m.), 1889 m. sausio 13 d. Drezdene (Vokietija) susilaukė dukters Marijos Antaninos.
Anksti mirus žmonai, 1893 m. liepos 16 d. Posadove (Lenkija) susituokė su velionės seserimi Izabele Emilija Loncka (lenk. Izabella Emilia Łącka) (1859–1944 m.), su kuria susilaukė keturių sūnų: Vladislovo (1894–1972 m.), Juozapo Stepono (1895–1975 m.), Stepono Jono (1897–?) ir Jono Antano (1898–1986 m.).
Vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą įgijo Paryžiuje ir Heidelberge. Gyvendamas Biržų (Astravo) dvare, ankstesnių majorato savininkų sukauptą meno rinkinį papildė naujais kūriniais. Ypač mėgo kolekcionuoti medalius ir monetas. Gyvendamas Lenkijoje gilino numizmatikos žinias, buvo Krokuvos numizmatų draugijos narys. Jo sukauptas monetų ir medalių rinkinys nebuvo gausus, bet išsiskyrė ypatingai retais eksponatais.
Dvarai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1872–1880 m. trečiasis Biržų majorato valdytojas. Kol buvo nepilnametis, dvarą valdė Eustachijus Tiškevičius. 1871 m. dėl pablogėjusios sveikatos negalėdamas nuolat gyventi ir prižiūrėti ūkinės veiklos Biržų majorate, tėvas Mykolas Tiškevičius kreipėsi į imperatorių, prašydamas leisti perduoti Biržus pilnametystės sulaukusiam vyriausiajam sūnui. Leidimas buvo gautas 1872 m. liepos 10 d. Juozapas Tiškevičius tapo vienu turtingiausių Lietuvos žmonių. Tačiau greitai įsitikino, kad majoratas jį labai įpareigoja ir užkrauna didelę visokiausių nemalonių pareigų naštą. Motinai patariant apsisprendė atsisakyti majorato jaunesnio brolio naudai. Marija Tiškevičienė ėmė rūpintis, kad majorato paveldėjimo įsake būtų padaryta išimtis, nes Rusijos įstatymai neleido perduoti majorato, jį buvo galima tik paveldėti. Reikėjo išimtinio caro sutikimo, tačiu Aleksandras II iš pradžių atsisakė jį suteikti ir tik proteguojant Aleksandrui Potapovui sutiko. 1876 m. spalio 8 d. vardiniu imperatoriaus įsaku, duotu Valdančiajam Senatui, 1880 m. birželio 14 d. Juozapas Tiškevičius perdavė Biržų majoratą jaunesniajam broliui tokį, koks jis aprašytas imperatoriaus įsake 1862 m. gegužės 29 d. įkuriant majoratą.
Nuo 1893 m. gyveno žmonos dvare Voinove, Lenkijoje. Čia parašė ir išleido veikalą „Tyszkiewiciana“ apie Tiškevičių giminę.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Juozapas Tiškevičius III. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||||||||