Juozapas Algimantas Krikštopaitis
Juozapas Algimantas Krikštopaitis (g. 1931 m. kovo 13 d. Kaune - 2018 m. lapkričio 10 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje) – Lietuvos mokslo istorikas ir filosofas, chemikas, eseistas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1954 m. baigė Kauno politechnikos instituto Chemijos technologijos fakultetą. 1959–1961 m. Statybos ir architektūros instituto aspirantas. 1962 m. technikos mokslų kandidatas. 1982–1986 m. studijavo filosofines disciplinas Maskvos Lomonosovo universitete, stažavosi TSRS MA Filosofijos institute, TSRS MA Gamtos mokslų technikos istorijos institute, 1989 m. filosofijos mokslų daktaras (po nostrifikacijos pripažintas habilituotu dr.).
1958–1965 m. Lietuvos mokslų akademijos Statybos ir architektūros instituto, 1965–1978 m. Fizikos ir matematikos instituto (nuo 1977 m. Fizikos institutas) bei Puslaidininkių fizikos instituto mokslinis bendradarbis. Nuo 1978 m. iki 2011 m. Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto (nuo 1991 m. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, nuo 2002 m. Kultūros, filosofijos ir meno institutas, nuo 2010 m. Lietuvos kultūros tyrimų institutas) bendradarbis, 1993–2001 m. Humanizmo filosofijos skyriaus vedėjas.
Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo Senato narys. 1992–1999 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, nuo 1998 m. iki 2002 m. Vilniaus pedagoginio universiteto ir iki 2009 m. Kauno technologijos universiteto dėstytojas, nuo 1999 m. profesorius.
Nuo 1972 m. Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos mokslinis sekretorius, nuo 1996 m. pirmininkas. 1999–2001, 2003–2006, 2010–2013 m. Baltijos valstybių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas. 2002–2003, 2007–2010 m. ir nuo 2014 m. asociacijos viceprezidentas. Nuo 1996 m. vienas iš pagrindinių periodinių Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų konferencijų organizatorių. Nuo 1994 m. yra pagrindinis kasmetinės mokslo istorikų ir filosofų konferencijos „Scientia et historia“ organizatorius. Latvijos ir Estijos mokslo istorikų ir filosofų sąjungų garbės narys.
1999-2005 m. - Lietuvos mokslo premijų humanitarinių, socialinių ir teologijos mokslų komiteto narys.
2006-2007 m. - Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo ekspertas. 2007 -2018 m. tarptautinės mokslinės duomenų bazės "Lituanistika" ekspertas.
1994 m. - įteikta Theodoro Grotthusso premija (LMA).
1999 m. - iniciavo KTU Humanitarinių mokslų fakultete Mokslo istorijos ir filosofijos magistrantūros studijų programą ir vadovavo iki jos pabaigos 2005 m.
Tėvas tolimojo plaukiojimo kapitonas Bronius Krikštopaitis, motina mokytoja Mykolina Obelenytė-Krikštopaitienė, žmona grafikė Albina Makūnaitė, sūnus biochemikas Kastis Krikštopaitis, dukra istorikė, menotyrininkė Skaidrė Urbonienė.
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1956–1975 m. tyrinėjo technologijos, fizikinės chemijos problemas, nuo 1972 m. tyrinėjo gamtos mokslų ir technikos istoriją bei filosofiją, T. Grotuso mokslinę veiklą. Lietuvos istorinius, politinius, socialinius, kultūrinius ir meno reiškinius analizavo istoriniais, struktūriniais ir kultūrinės bei socialinės antropologijos metodais. Paskelbė apie 300 mokslinių straipsnių užsienio ir Lietuvos leidiniuose, parašė 17 knygų bei monografijų, per 350 mokslo populiarinamųjų, publicistikos straipsnių, esė.[1][2]. Nuolatos dalyvauja su pranešimais tarptautiniuose kongresuose bei renginiuose kaip dalyvis arba kaip vienas iš organizatorių Bukarešte, Čikagoje, Kome, Helsinkyje, Lježe, Meksike, Maskvoje, Sankt-Peterburge, Sietle, Pekine ir kitur. Daugelio tarptautinių ir respublikos leidinių redkolegijų bei mokslinių tarybų narys. 1997–1999 m. dalyvavo tarptautiniame projekte „History of Science in the University Education“ (ALLEA, Strasbourg-Paris). Už mokslinę veiklą yra apdovanotas premijomis, vardiniais medaliais (Ryga, 1985 ir Vilnius, 1995), išrinktas dviejų užsienio organizacijų − Latvijos ir Estijos mokslo istorikų ir filosofų sąjungų garbės nariu, gavęs oficialius padėkos dokumentus už sėkmingus simpoziumų organizavimus Pasauliniuose mokslo istorikų kongresuose: Meksikas (2001) ir Pekinas (2005), Tarptautinėje Europos mokslo istorikų konferencijoje (Viena, 2008).
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Snieguotosios viršūnės (knyga apie alpinizmą, 1959 m.)
- Didžiuoju Pamyro keliu (1962 m.)
- Klasikinė medžiagos koncepcija (1984 m., rusų kalba)
- Fizikinė realybė kvantiniu aspektu (1986 m., rusų k.)
- Prievartą patyrusiųjų laikysena (1997 m.)
- Pralenkęs laiką: Theodor Grotthuss (2001 m.)
- Saugi valstybė: idėja ir tikrovė (2004 m., su A. Rimaite)
- Pasakojimų sandara: Struktūrinė tikrovę aiškinančių tekstų interpretacija (2006 m.)
- Albina Makūnaitė: dramatinė dailės poetika (2006 m.)
- Nepakartojamos akimirkos: susitikimai su kultūros kūrėjais (2011 m.)
- Išmintis, atsiverianti pažinimo kelyje (2013 m.)
- Neįveikiama teatro galia (2014 m.)
- Istorijos vėjų pagairėje. Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai (2015 m., su L. Klimka)
- Iškilių asmenybių gyvenimo tiesa (2016 m.)
- Gyvenimas paaukotas mokslui. Dramatiška Theodoro Grotthusso istorija (2016 m.)
- Kūrybinės galios proveržio liudininkai (2018 m.)
- Prakalbinta kasdienė patirtis. Pokalbiai su savimi ir kitais (2019 m.)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Juozapas Algimantas Krikštopaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 50 psl.
- ↑ Juozas Algimantas Krikštopaitis: bibliografijos rodyklė (sud. Angelė Putelienė, Laima Zinkutė). – Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011. – 159 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-868-32-3