Juosta (apranga)

Juosta – vyrų ir moterų drabužių dekoratyvinė juosiamoji detalė. Paplitusi įvairių laikmečių ir šalių drabužiuose, skiriasi išvaizda, dėvėjimo būdu. Gaminama tekstilės įvairiomis technikomis, iš odos, metalo; būna įvairaus ilgio, pločio, savitai puoštos. Daugelio pasaulio tautų juosta yra tautinio kostiumo dalis.^[1]

XVII–XVIII a. LDK, veikiant iš Persijos, vėliau iš Turkijos įvežamų rytietiškų juostų tradicijoms, austos puošnios kontušo juostos.

Lietuvių juostos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juostos – vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Jos buvo rinktinės, pintinės, vytinės, kaišytinės, priklausomai nuo paskirties – skirtingo pločio. Lietuvoje labiausiai paplitę rinktinės juostos – jas ryšėjo visose etnografinėse srityse. Rinktinėje juostoje svarbiausia – raštas, kartais labai sudėtingas, puošnus, išaustas vienos, rečiau dviejų ar trijų spalvų siūlais. Dominuoja geometrinis ornamentas. Daug archaiškų ženklų – dangaus kūnų simboliai (žvaigždutės, kryželiai, svastikos, įvijos), žemės, augmenijos vitalinių jėgų ženklai.

Juostos skirtos vyrų bei moterų drabužiams susijuosti, sijonų, prijuosčių juosmenims, autų, lauknešėlių ir krepšelių parišimui. Gražiausias moterys naudodavo galvai papuošti. Jomis buvo vystomi naujagimiai, kabinamas lopšys. Gimusį kūdikį seneliai suvyniodavo į palą ir aprišdavo juosta. Iki šių dienų ant juostų nuleidžiamas karstas į kapo duobę. Lietuvių liaudies kultūroje juostų audimas ryškiausiai atsiskleidžia kraičio krovimo tradicijoje, nes merginos daugiausia juostų išausdavo būtent iki vestuvių, kad turėtų dovanų piršliui ar pajauniams, taip pat kraitvežiams. Austa juosta yra saitas, jungiantis su aukštesniuoju pasauliu. Vestuvėse per užrišamus rankšluosčius ir juostas buvo užmezgamas ryšys tarp žmonių ir aukščiausios sferos, šie padovanoti ilgi audiniai buvo dvasiniai abiejų šeimų tarpininkai.

Kaladėlėmis vytos vytinės juostos žinomos Lietuvoje nuo ketvirto amžiaus. Gausiausiai Lietuvoje audžiamos rinktinės juostos, žinomos nuo XIII amžiaus.

Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines.
Dzūkų – daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs. Juostos dzūkų gyvenime buvo itin svarbios. Tai pagrindinės jaunamartės dovanos ir vyro giminaičiams, ir visiems svečiams. Nė viename regione jos nebuvo tokios įvairios, kaip Dzūkijoje. Rinktinių juostų raštai Dzūkijoje turėjo specifinius savo pavadinimus: grėbliukai, meškučiai, žvaigždutės, eglutės, beržalapiai, roželės, akutės.
Žemaičių juostos esti trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės.
Klaipėdos krašto rinktinės juostos – siauros, apie 1 – 2,3 cm pločio. Seniausioms juostoms būdingas baltas lininis ar medvilninis fonas, kuriame išrenkami raudoni raštai.
Suvalkijos krašto juostoms būdingi trijų eilių raštai. Kiekviena eilė nuo kitos eilės atskiriama spalvotais ruoželiais. Vidurinė raštų eilė būdavo plačiausia, šoninės – siauresnės. Dažniausiai naudojamos spalvos: burokinė, violetinė, mėlyna. Vyrauja galuose šalia siūlų įaudžiami įvairių spalvų audinio kaspinėliai.

Juostos buvo audžiamos iš vilnonių ir lininių siūlų. Juostų dydį apsprendė jų paskirtis ir techninės audimo galimybės. Jų plotis ir ilgis įvairus. Galai dažnai būdavo užbaigiami puošniais margaspalviais kutais. Juostų ornamentas yra palyginti paprastas, nesudėtingas. Didelę praktinę reikšmę turėjo pintinės juostos, kurios buvo pinamos iš kelių ryškių spalvų vilnonių siūlų. Jomis moterys pasirišdavo ilgus sijonus, kojines, suvarstydavo liemenes. Be pintinių juostų dar yra vytinės, austinės. Siauromis vytinėmis juostomis susijuosdavo vyrai, jos buvo naudojamos lauknešėliams pasirišti.

Žinomi juostų audėjai: Irena Ona Vilienė, Gvidas Vilys, Palmira Damijonaitienė ir kt.