Juodasis strazdas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Juodieji strazdai)
Turdus merula
Juodasis strazdas (Turdus merula)
Giedantis juodojo strazdo patinėlis
Juodojo strazdo giesmė
Juodasis strazdas (Turdus merula)
Juodojo strazdo patelė
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Paukščiai
( Aves)
Būrys: Žvirbliniai paukščiai
( Passeriformes)
Šeima: Strazdiniai
( Turdidae)
Gentis: Tikrieji strazdai
( Turdus)
Rūšis: Juodasis strazdas
( Turdus merula)
Binomas
Turdus merula
Linnaeus, 1758
Paplitimas
Paplitimas
Juodųjų strazdų apytikslis natūralus paplitimo arealas Europoje, Azijoje ir Afrikoje:
  perimvietės
  žiemavietės

Juodasis strazdas (Turdus merula) – žvirblinių paukščių (Passeriformes) būrio, strazdinių (Turdidae) šeimos paukščių rūšis.

Paplitimas ir migracijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europoje tai yra plačiausiai paplitusi šios šeimos rūšis ir vienas žinomiausių paukščių. Paplitęs nuo Atlanto vandenyno iki Uralo, šiaurėje arealas siekia vidurio ir šiaurės vakarų Skandinaviją, vidurio Suomiją, Volgos aukštupį, pietuose – Pietų Uralą, Krymą, Viduržemio jūrą. Labiausiai į vakarus nutolusios yra Azorų, Kanarų ir Madeiros salų populiacijos. Šiaurės Afrikoje juodieji strazdai gyvena atskirose nesusisiekiančiose teritorijose tarp Viduržemio jūros ir Sacharos nuo Maroko iki Tuniso, kartais sutinkami ir piečiau esančiose dykumos oazėse. Lizdus suka beveik visoje Europoje, įskaitant Britų salas ir Farerus. Islandijoje pirmasis lizdas pastebėtas 1985 m. Šiaurinė paplitimo riba yra 70 ° Š platumos Skandinavijoje ir 60 ° Š platumoje toliau į rytus - Rusijoje. Rytinė Europos arealo riba yra Uralo kalnai. Europos dalyje į pietryčius nuo linijos tarp Krymo ir pietų Uralo kalnų juodieji strazdai taip pat nesutinkami.[2]

Vakarinėje Azijoje juodųjų strazdų arealas apima Mažąją Aziją ir rytines Viduržemio jūros pakrantes. Šiaurinė šių populiacijų riba eina nuo Krymo per Kubanę, Stavropolio kraštąŠiaurės Kaukazą iki Kaspijos jūros. Pietinė riba Šiaurės Afrikos šiaurės vakaruose bei nuo Viduržemio jūros rytinės pakrantės eina maždaug 34 ° Š platuma. Toliau į rytus strazdai gyvena izoliuotuose arealuose Zagrose, Elburso kalnuose, Kopetdage. Toliausiai rytuose juodieji strazdai paplitę Centrinės Azijos kalnuose ir šiauriniame Afganistane.

Juodieji strazdai didžiojoje savo arealo dalyje yra migruojantys paukščiai. Vidurio Europoje didžioji dalis paukščių žiemoti išskrenda į Pietų Europą arba Šiaurės Afriką. Pietinės populiacijos nemigruoja.

Introdukavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji juodieji strazdai Australiją pasiekė 1857 m. Melburne. Tiesa, nėra išlikę duomenų, ar dalis jų buvo paleisti. Nuo to laiko iki pat XX a. dokumentuota daugybė juodųjų strazdų aptikimo gamtoje atvejų, dėl to manoma, kad jie buvo paleisti daugelio savininkų. Australijoje paplitę daugiausia pietrytinėje dalyje, tarp 33 ° P ir 34 ° P platumos, tačiau plinta ir toliau į šiaurę. Piečiau Australijos žemyninės dalies sutinkami Tasmanijoje ir Baso sąsiaurio salose. Taip pat introdukuoti Naujojoje Zelandijoje, iš ten ir iš Australijos patys paplito po aplinkines salas.

Paplitimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje natūraliai gyvena nominalinis juodojo strazdo porūšis Turdus merula merula.[3] Tai dažnas paukštis, stebimas ištisus metus, aptinkamas visoje šalies teritorijoje, bet dažniausias vakarinėje ir vidurio Lietuvos dalyse. Manoma, kad peri 270 000–370 000 porų.[4]

Iš Lietuvos juodieji strazdai išskrenda vėlai rudenį ir toli žiemoti neskrenda, sužieduoti yra aptikti buvusioje Jugoslavijoje, Italijoje, Prancūzijoje.[3] Į Lietuva sugrįžta balandžio mėn.

Buveinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš pradžių juodieji strazdai buvo miško paukščiai, paplitę vidutinės brandos ir brandžiuose miškuose su tankiu pomiškiu. Čia jie sutinkami ir dabar. Nuo XIX a. paplito ir visuose kultūriniuose kraštovaizdžiuose – soduose, parkuose, aikštėse, miestuose, kur daug medžių, ir sodybose.

Tankiausiai gyvena miestų populiacijos, kur viename hektare gali būti keturios ir daugiau perinčių porų. Miškuose tankumas retesnis, dažniausiai neviršija 0,5 poros hektare. Taip pat gyvena kalnų miškuose. Alpėse juodieji strazdai gyvena iki viršutinės miško ribos, Aukštojo Atlaso kalnuose – iki 2 300 m aukščio.[2] Lenkijos Krkonošių dalyje sutinkami iki 1 200 m aukščio, Aukštuosiuose Tatruose – iki 1400 m aukščio.[5]

Pavyzdžiui anot Britų ornitologijos fondo (British Trust for Ornithology), vardinant juodųjų strazdų buveines eilės tvarka, Jungtinėje Karalystėje dažniausiai aptinkami miestuose, kaimuose, plačialapių miškuose, ganyklose, krūmynuose, dirbamos žemės laukuose, nendrynuose - rečiau spygliuočių miškuose, viržynuose, maršose ir retai jūrų pakrančių regionuose, neaukštų kalnų žoline augalija ir viržiais apaugusiose laukymėse, pelkynuose.[6]

Išvaizda ir požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Suaugusiems strazdams būdingas lytinis dimorfizmas. Plunksnų apdaras vienspalvis. Tiek patinų, tiek patelių kojos ir nagai yra tamsiai rudos spalvos.[7][8] Uodega ilga. Pasitaiko albinosų – visiškai baltų raudonomis akimis individų, tačiau dėl prasto regėjimo gamtoje jie sunkiai išgyvena.

Patinų išvaizda: Patino plunksnos juodos, snapas šviesiai geltonas ar oranžiškai geltonas. Aplink patinėlių akis yra gana aiškus šviesus žiedas – panašios spalvos kaip snapas, bet rusvesnis. Šis žiedas stipriai kontrastuoja su tamsiai rudais vyzdžiais.

Patelių išvaizda: Patelių plunksnos gali būti įvairesnių spalvų – paprastai tamsiai rudos spalvos, iš dalies pereinančios į pilką arba rausvai rudą, krūtinėlė pilkšvai ruda. Patelių žiedas aplink akis ne toks išsiskiriantis kaip pas patinėlius, snapas taip pat ne toks ryškus, šviesios kaulo spalvos.

Jauniklių išvaizda: Tik palikę lizdą jaunikliai panašūs į pateles, tačiau apatinė kūno dalis yra stipriau taškuota. Jų snapai rudi. Sparnų ir uodegos plunksnos atrodo aiškiau atskirtos nuo likusių plunksnų. Jaunų patinėlių plunksnos yra nuo tamsiai rudos iki juosvai rudos spalvos, patelių plunksnos šviesesnės, besikeičiančios į rudą.[7][8]

Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodieji strazdai yra smilginio strazdo dydžio arba šiek tiek didesni už paprastuosius varnėnus. Patinai tik truputį stambesni už pateles. Kūno ilgis 24-27 cm,[9], maksimaliai iki 29 cm,[10] skersmuo tarp išskleistų dviejų sparnų galų 34-38,5 cm[11], patinėlių sparno ilgis apie 13,3 cm, o patelių 12,8 cm. Uodega 10,4-11,6 cm ilgio.[7] Kaukolė 47-52 mm ilgio, iš kurio 23-27 mm sudaro snapas.[12]

Paprastai svoris nuo 85 iki 105 g,[9] bet Europoje paukščiams būdingas didelis svorio skirtumas skirtingais metų laikais.[13] Pagal ilgalaikius stebėjimus Jungtinėje Karalystėje strazdų svoris svyruoja nuo 71 iki 150 g. Patinėliai vidutiniškai sveria 102,8 g, tuo tarpu patelės apie 100,3 g. Centrinės Europos populiacijos paukščiai didžiausią svorį turi sausio mėnesį, o mažiausiai sveria liepos-rugpjūčio mėnesiais – tuoj po perėjimo laikotarpio. Svoris išauga kaupiant riebalų atsargas.[14]

Porūšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinė ornitologų sąjunga pasaulio paukščių klasifikacijos v12.2 versijoje išskiria 7 juodųjų strazdų porūšius:[15]

  • T. m. merula Linnaeus, 1758; paplitę Europoje, išskyrus jos pietryčius.
  • T. m. azorensis Hartert, E, 1905; Azorų salose;
  • T. m. cabrerae Hartert, E, 1901; Madeiros ir Kanarų salose.
  • T. m. mauritanicus Hartert, E, 1902; šiaurės vakarų Afrikoje.
  • T. m. aterrimus (Madarász, 1903); pietryčių Europoje, Turkijoje, Kaukaze ir šiauriniame Irane.
  • T. m. syriacus Hemprich & Ehrenberg, 1833; Graikijai priklausančiose pietinėse salose, pietinėje Turkijoje, pietiniame Irane, šiauriniame Irake ir Egipte.
  • T. m. intermedius (Richmond, 1896); Centrinės Azijos kalnuose ir šiauriniame Afganistane.

Veisimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lizdą krauna neaukštai medžiuose, krūmuose. Vidų iškloja sausomis žolėmis, šaknelėmis. Deda nuo 2 iki 6, bet dažniausiai 3-4 žalsvus su rudokomis dėmelėmis kiaušinius. Peri tik patelė 11–14 dienų. Jaunikliai lizde išbūna 12–16 dienų. Jaunikliai lizdą palieka po 13-16 dienų.[16] Išveda dvi vadas.

Elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šokinėdamas ant žemės trūkčiodamas kilnoja uodegą, o sparnus laiko šiek tiek nuleistus. Vakarų ir Vidurio Europoje yra tapęs sinantropiniu paukščiu ir jau nėra neįprasta, kuomet lizdus suka net namų balkonuose. Perintys miestuose ir gyvenvietėse maitinasi ant žolės vejų, pievutėse, ant šaligatvių. Minta gyvenvietėse augančių dekoratyvių augalų uogomis, vaisiais ir bestuburiais. Miškuose gyvenantys juodieji strazdai yra atsargūs ir vengia žmonių, pamatę juos, slepiasi tankiuose krūmynuose.[17]

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiausia laiko praleidžia ant žemės maitindamiesi.[17] Visalesiai - minta tiek augaliniu, tiek gyvuliniu maistu. Šiltuoju metų laiku purioje žemėje renka vabzdžius, vikšrus, sliekus, žiogus, kitus bestuburius. Antroje vasaros pusėje ar rudenėjant subrendus mėlynėms, medlievoms, serbentams, vyšnioms, šaltekšniams, šermukšniams - lesa jų uogas, obuolius[18], sėklas.

Balsas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis paukštis giesmininkas gieda tupėdamas aukštoje ar vienoje aukščiausių vietų - medyje, ant namo stogo, kamino, antenos ar panašios konstrukcijos. Balsas melodingas ir garsus šių paukščių patinėlių čiulbėjimas Vidurio Europoje girdimas tarp kovo pradžios ir liepos pabaigos ir prasideda vos auštant.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena iki dvidešimties metų, seniausi individai užfiksuoti sulaukę 18–21 metų.[19]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „IUCN Red List - Turdus merula“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016-10-01.
  2. 2,0 2,1 Burkhard Stephan: Die Amsel. Wyd. 2. Hohenwarsleben: Neue Brehm Bücherei, 1999. P. 61-72. ISBN 3-89432-455-4.
  3. 3,0 3,1 pauksciai.lt / Juodasis strazdas
  4. Jusys, V., Karalius, S., Raudonikis, L. Lietuvos paukščių pažinimo vadovas. Lietuvos ornitologų draugija, 2020, p. 212
  5. Tomiałojć L., Stawarczyk T., 2003, Awifauna Polski. Rozmieszczenie, liczebność i zmiany, PTPP „pro Natura”, Wrocław, s. 609.
  6. bto.org / Blackbird Turdus merula | British Trust for Ornithology
  7. 7,0 7,1 7,2 Echte Drosseln: Turdidae. W: Urs N. Glutz von Blotzheim: Handbuch der Vögel Mitteleuropas. T. 11/II. Wiesbaden: Aula, 1988. P. 842–848 ISBN 3-89104-486-0. (vok. kalba)
  8. 8,0 8,1 Burkhard Stephan: Die Amsel. Wyd. 2. Hohenwarsleben: Neue Brehm Bücherei, 1999. P. 18-24. ISBN 3-89432-455-4. (vok. kalba)
  9. 9,0 9,1 birdsoftheworld.org / Eurasian Blackbird Turdus merula; Handbook of the Birds of the World (Pasaulio paukščių vadovas) | Nigel Collar and David Christie, Version: 1.0 — Published March 4, 2020, Text last updated June 20, 2018
  10. luontoportti.com / Blackbird Turdus merula
  11. P.J. Higgins: Handbook of Australian, New Zealand and Antarctic Birds. T. 7: Boatbill to Starlings. Melbourne/Oxford: Oxford University Press, 2006. P. 1844–1866. ISBN 978-0-19-553996-7. (angl. kalba)
  12. Roy Brown, John Ferguson, Michael Lawrence, David Lees: Tropy i ślady ptaków. Muza SA, 2006. P. 279. ISBN 83-7319-860-1.
  13. Burkhard Stephan: Die Amsel. Wyd. 2. Hohenwarsleben: Neue Brehm Bücherei, 1999. P. 31-35. ISBN 3-89432-455-4.
  14. Macleod, Barnett, Clark, Cresswell. Body mass change strategies in blackbirds Turdus merula the starvation–predation risk trade-off. „Journal of Animal Ecology”. 74, 2005. P. 292–302.
  15. worldbirdnames.org / Thrushes - IOC World Bird List Version 12.1; Birds of the World: Recommended English Names (Pasaulio paukščiai: rekomenduojami angliški pavadinimai) | Nuoroda tikrinta: 01.06.2022
  16. oiseaux-birds.com / Common Blackbird - Turdus merula
  17. 17,0 17,1 ornitologija.lt / Juodasis strazdas - Turdus merula | Common Blackbird
  18. „Lietuvos fauna“: Paukščiai 2., Vilnius, „Mokslas“, 1991 m.
  19. Fransson, T., Jansson, L., Kolehmainen, T., Kroon, C. & Wenninger, T. (2017). EURING list of longevity records for European birds

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]