Juodasis serbentas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Juodieji serbentai

Juodasis serbentas (Ribes nigrum) – agrastinių (Grossulariaceae) šeimos augalas.

Aukštis 80-150 cm, vasaržalis krūmas. Lapai skiautėti, apatinėje pusėje su liaukutėmis, išskiriančiomis eterinį aliejų. Žiedai rausvai žalsvi, sukrauti svyrančiose kekėse. Žydi balandžio-gegužės mėn. Vaisius – sultinga, juoda uoga su daug sėklų. Prinoksta liepos-rugpjūčio mėn.

Lietuvoje dažna rūšis. Auga krūmuose, šlapiuose ir drėgnuose miškuose. Išvesta įvairių veislių.

Klasifikacija

Šio serbento skiriami du porūšiai:

• Europinis juodasis serbentas (Ribes nigrum spp. europaeum)
• Sibirinis juodasis serbentas (Ribes nigrum spp. sibiricum)

Kai kurie autoriai išskiria atskirą skandinavinų porūšį (Ribes nigrum spp. scandinavicum). Sibirinis ir skandinavinis porūšiai nuo europinio skiriasi labai išsiskleidusia, gulančia krūmo forma ir turi daug selekcijai vertingų savybių – ištvermingumą žiemą, atsparumą ligoms ir kenkėjams.

Europinis porūšis

Sugrupuotas į keturis ekotipus:

• Šiaurės ekotipas
• Vakarų ekotipas
• Rytų ekotipas
• Azijos ekotipas

Ir dešimt geografinių grupių:

• Skandinavijos-Kolos
• Archangelsko-Vologdos
• Vakarų Europos
• Šiaurės Vakarų Europos
• Centrinės Europos
• Vidurio ir Žemutinio Pavolgio
• Vidurio ir Žemutinio Uralo
• Vakarų Sibiro
• Krasnojarsko-Minusinsko
• Vidurio ir Vakarų Kazachstano

Sibirinis porūšis

Sugrupuotas į keturis ekotipus:

• Vakarų Sibiro ekotipas
• Altajaus ekotipas
• Rytų Sibiro ekotipas
• Kazachstano ekotipas

Ir dešimt geografinių grupių:

• Tomsko-Novosibirsko
• Kuznecko Salairsko-Kalnų Šoro
• Priedgorno
• Kalnų Altajaus
• Krasnojarsko
• Priebaikalės-Tuvos
• Pietų Jakucko
• Šiaurės Kazachstano
• Rytų Kazachstano
• Taldo-Kurgano

Juodųjų serbentų veislės

Juodųjų serbentų selekcija pradėta gana neseniai. Iki 1930 metų pasaulyje buvo tik apie 60 juodųjų serbentų veislių, braškių tuo metu žinota per 2000, agrastų – 1500, raudonųjų ir baltųjų serbentų – 200 veislių. Didžiausia įtaką juodųjų serbentų selekcijai Amerikoje ir Vakarų Europoje turėjo Berbanko ir Mauerio tyrimai, o Rusijoje – Vavilovo ir Mičiurino darbai. Juodųjų serbentų selekcija pradėta tuo metu, kai botanikos, genetikos, augalų fiziologijos ir citologijos tyrimai leido ne tik teoriškai paaiškinti gautus eksperimentų rezultatus, bet ir numatyti strategiją, parengti ilgalaikes selekcijos programas.

Atsparios šalčiui ir grybinėms ligoms juodųjų serbentų veislės išvestos sukryžminus juodųjų serbentų europinio porūšio (R. nigrum ssp. eropaeum) veisles su juodųjų serbentų sibirinio porūšio (R. nigrum ssp. sibiricum) bei aldaninio serbento (R. dikuscha) formomis. Šiuo metu platinamos veislės yra juodųjų serbentų europinio, sibirinio, europinio porūšio skandinavinės formos (R. nigrum ssp. scandinavicum), europinio ir sibirinio porūšio, europinio porūšio ir aldaninio serbento, sibirinio porūšio ir aldaninio serbento, europinio bei sibirinio porūšių ir aldaninio serbento hibridai.

Lietuvoje

Lietuvoje juodųjų serbentų selekciją 1946 m. pradėjo Ipolitas Štaras. Iš juodųjų serbentų europiniam porūšiui priklausančių veislių tarpveislinio kryžminimo būdu jis sukūrė veisles:

• Derliai;
• Juodžiai;
• Vyteniai.

Aldona Misevičiūtė pradėjo tarpveislinius juodųjų serbentų, priklausančių europiniam porūšiui, kryžminimus su veislėmis, kilusiomis iš juodųjų serbentų europinio porūšio ir aldaninio serbento. Sukūrė veisles:

• Sakalai;
• Kastyčiai;
• ir kt.

Nuo 1963 m. kryžminimams naudojamos hibridinės veislės, kilusios iš juodųjų serbentų europinio ir sibirinio porūšių. Tarpveisliniams kryžminimams naudojamas iš juodųjų serbentų europinio bei sibirinio porūšio ir aldaninio serbento kilusias veisles Antanas Ryliškis sukūrė veisles:

• Audriai;
• Svyriai;
• Sartai;
• Drūkšiai;
• Dubingiai;
• Dringiai;
• Lakajai.

Šiuolaikinėje selekcijoje modeliuojant juodųjų serbentų veislių parametrus, daugiausia dėmesio kreipiama į uogų kokybę. 1994 m. Valstybiniam augalų veislių tyrimo centrui perduotos veislės „Laimiai“, „Pilėnai“ ir „Joniniai“, gautos tarpveisliniu kryžminimu, o veislės „Almiai“ ir „Vyčiai“ – savidulkos metodais (veislių autoriai – A. Misevičiūtė, T. Šikšnianas, D. Vitkauskaitė), 1995 m. – „Gagatai“, „Kriviai“ ir „Kupoliniai“, gautos tarpveisliniu kryžminimu (veislių autoriai A. Misevičiūtė, T. Šikšnianas, D. Vitkauskaitė, A. Sasnauskas).

Į tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą įtrauktos šios juodųjų serbentų veislės:

Almiai (Lietuva) Beloruskaja sladkaja (Baltarusija) Ben Alder (Didžioji Britanija) Ben Tirran (Didžioji Britanija) Brödtorp (Suomija) Čiornyj žemčiug (Rusija) Gagatai (Lietuva) Joniniai (Lietuva) Kastyčiai (Lietuva) Katiuša (Baltarusija)

Minaj Šmyriov (Baltarusija) Öjebyn (Švedija) Sartai (Lietuva) Sejanec Golubki (Rusija) Svyriai (Lietuva) Titania (Švedija) Vakariai (Lietuva) Vyčiai (Lietuva) Zagadka (Rusija)

Maistinė reikšmė

Vienas vertingiausių uoginių augalų, turintis dietinių, maistinių bei profilaktinių gydomųjų savybių. Ypač daug turi askorbo rugšties (vitamino C) – 150-300 mb/proc., o kai kurių R. nigrum spp. sibiricum laukinių populiacijų uogose – net iki 800 mg/proc. Žmogui askorbo rugšties reikia 30 mg per parą, todėl pakanka per dieną suvalgyti 25-50 g juodujų serbentų. Askorbo rugšties daugiau turi tik eršketrožės ir aktinidijos vaisiai. Juodujų serbentų uogose vitamino C yra 5 kartus daugiau negu braškėse, 7-8 kartus daugiau nei avietėse, agrastuose, citrusiniuose augaluose, 10-20 kartų daugiau nei obuoliuose ir kriaušėse, 20-40 kartų – nei vyšniose, abrikosuose ir 100 kartų – nei vynuogėse. Perdirbant uogas askorbo rugštis sultyse, kompotuose išlieka nuo 42 iki 100 proc., šaldytose uogose – nuo 40 iki 70 proc.

Uogose randama ir šių vitaminų:

• tiamino (B₁) – 0,03 mg/proc.;
• riboflamino (B₂) – 0,04 mg/proc.;
• piridoksino (B₆) – 0,13 mg/proc.;
• tokoferolio (E) – 0,72 mg/proc. jo daug turi tik šaltalankiai, erškėtrožės ir aktinidijos;
• filochinino (K) – 0,86 mg/proc.;
• nikotininės rūgšties (PP) – 30 mg/proc.

Iš mineralinių medžiagų juodųjų serbentų uogose gausu:

• kalio – 350 mg/proc.,
• magnio – 17 mg/proc.,
• kalcio – 45 mg/proc.,
• fosforo – 39 mg/proc.,
• geležies – 1300 μg 100 g žaliosios masės).

Nors uogose ir nemažai cukrų (fruktozės, gliukozės ir sacharozės) – 4,5-10,7 %, tačiau gana didelis rūgščių (citrinų ir obuolių) kiekis (1,5-4,5 %) suteikia joms rūgštų skonį.

Be to jose yra 3 % ląstelienos, 0,5-1,5 % pektinų, 0,27-0,48 % rauginių ir dažomųjų medžiagų, 15-20 % sausųjų medžiagų, 10000-20000 mg/kg antocianų, 1500-4000-mg/kg katechinų, eterinio aliejaus.

Gydomosios savybės

Gydymui vartojami lapai ir uogos. Uogos yra polivitamingas vaistas. Šviežios ir apdorotos jos rekomenduojamos nusilpusiems po sunkių ligų, vaikams, pagyvenusio amžiaus ir seniems žmonėms. Juodųjų serbentų uogos turi sutraukiamųjų, prakaitavimą ir šlapimo skyrimą didinančių savybių. Juodųjų serbentų sultys su medumi geriamos sergant bronchitu, laringitu, nes padeda atsikosėti. Taip pat jos gerina apetitą, detoksikuoja organizmą. dar šios sultys vartojamos sergant avitaminoze, mažakraujyste. Juodųjų serbentų sultys arba jų užpilas rekomenduojamos esant sumažėjusiam rūgštingumui, gastritui, skrandžio opaligei, plonosios žarnos uždegimui, kraujagyslių ligoms, taip pat išsiliejus kraujui. Juodųjų serbentų lapai skatina šlapinimąsi, gydo reumatą, tonizuoja organizmą, gydo šlapimo pūslės akmenligę bei kitas kepenų, inkstų ir šlapimo pūslės ligas. Lapų nuoviras padeda šalinti iš organizmo šlapimo ir rūgščių perteklių, todėl vartojamas sergant podagra, reumatu ir šlapimo pūslės uždegimu. Uogos ir lapai rekomenduojami sergant ateroskleroze, hipertonija, sumažėjus kraujagyslių elastingumui. Nustatyta, kad juodieji serbentai, vartojant drauge su kitais vaistais, padeda sutrikus širdies ritmui, sergant kardioneuroze, hemoraginiu vaskulitu, parodontoze ir kt.