Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencija (dar žinoma kaip Espoo konvencija) yra tarptautinė sutartis, priimta 1991 m. Espe, Suomijoje ir įsigaliojusi 1997 m. rugsėjo 10 d. Tai pirmasis daugiašalis susitarimas, pateikiantis detalias tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo taisykles ir jų procedūrinius reikalavimus. Derybos dėl konvencijos vyko Jungtinių Tautų Europos ekonominėje komisijoje, dokumentą gali ratifikuoti bet kuri komisijos narė.[1] Iki 2012 m. sausio tai buvo padariusios 45 valstybės.[2]

Turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Espoo konvencija pateikia procedūrinius reikalavimus įvairaus pobūdžio veikloms, kurios gali sukelti neigiamą įtaką už ją vykdančios šalies ribų. Konvenciją pasirašiusios šalys turi pranešti aplinkinėms valstybėms apie galimai tarptautinį poveikį turinčius projektus, suteikti suinteresuotoms pusėms (įskaitant nevyriausybines organizacijas ir visuomenę) galimybę dalyvauti poveikio aplinkai įvertinime, paruošti ataskaitą pagal nustatytus reikalavimus ir ją viešai skelbti. Galutinį sprendimą dėl projekto įgyvendinimo priima jį vykdanti valstybė, atsižvelgdama į gautas pastabas.[3]

Konvencija susideda iš 20 straipsnių, kuriuose pateikiami pranešimo kitoms valstybėms, pačio poveikio aplinkai vertinimo rengimo, konsultacijų reikalavimai. Be pagrindinio teksto yra septyni priedai. Pirmajame išvardinamos veiklos, kurioms galioja konvencijos reikalavimai: didesnio pajėgumo naftos, anglies arba degiųjų skalūnų perdirbimo gamyklų, šiluminių arba atominių elektrinių, stambių krosnių, spalvotosios metalurgijos įmonių, asbesto gamyklų, chemijos kombinatų, užtvankų, atliekų deginimo įrenginių statyba, naftotiekių ir dujotiekių tiesimas, ir kita. Antrajame pateikiami informacijos, kurią privalu įtraukti į poveikio aplinkai vertinimo dokumentus, sąrašas. Trečiajame - kriterijai, pagal kuriuos nustatoma veiklų, neišvardintų pirmajame priede, reikšmė aplinkai. Likusiuose minimi įvairūs detalesni procedūriniai reikalavimai.[4]

Konvencija buvo du kartus papildyta: 2001 metais Sofijoje (Bulgarija) ir 2004 metais Kavtate (Kroatija). Kiekvienas papildymas turi būti atskirai ratifikuotas jį priimančių valstybių.

Protokolas dėl strateginio poveikio aplinkai vertinimo[taisyti | redaguoti kodą]

2003 metų gegužės 21 dieną Kijeve (Ukraina) buvo priimtas atskirai nuo konvencijos ratifikuojamas Protokolas dėl strateginio poveikio aplinkai vertinimo. Jis įsigaliojo 2010 m. birželio 11 dieną.

Protokolas nurodo reikalavimus, kurių turi laikytis jį priėmusios valstybės, vertindamos strateginių planų poveikį aplinkai.[5]

Institucijos[taisyti | redaguoti kodą]

Konvenciją pasirašiusios šalys renkasi į kasmetinius susitikimus, kuriuose priimami pagrindiniai su konvencija susiję sprendimai. Konvencija taip pat turi savo sekretoriatą, vykdomąjį komitetą, darbinę grupę, biurą ir tyrimų komisiją.[6]

Šalys narės[taisyti | redaguoti kodą]

Pirminę konvenciją yra ratifikavusios didžioji dauguma Europos ekonominei komisijai priklausančių valstybių - 45 iš 56. Tarp to nepadariusių yra JAV, Rusija, Turkija, Uzbekistanas, Turkmėnija, Tadžikistanas, Gruzija, Izraelis, Monakas, San Marinas ir Andora. Pirmąjį ir antrąjį papildymą bei protokolą 2012 m. sausį buvo ratifikavę atitinkamai 21, 18 ir 23 šalys.[7]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Maurice Sunkin, David M. Ong, Robert Wight. Sourcebook on environmental law. Cavendish, 2001, p. 751
  2. Status of Convention on Environmental Impact Assessment in a Transboundary Context, UN
  3. Alexandre Charles Kiss, Dinah Shelton. Guide to international environmental law. BRILL, 2007, p. 114-115
  4. Konvencija dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste, LR Aplinkos ministerija
  5. Protocol on SEA, UN
  6. Overview/Organigram of bodies, UN
  7. Status of Ratification, UN