Jonas Paulius I

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Paulius I lot. Johannes Paulus I
263-asis Popiežius
Albino Luciani, 1969 (3).jpg
Gimimo vardas: it. Albino Luciani
Gimė: 1912 m. spalio 17 d.
Canale d'Agordo, Italija
Mirė: 1978 m. rugsėjo 28 d.
Palaidotas: Šv. Petro bazilika, Roma
Pilietybė: italas
Jono Pauliaus I herbas
Jono Pauliaus I herbas
263-asis Popiežius
Išrinktas: 1978 m. rugpjūčio 26 d.
Baigė: 1978 m. rugsėjo 28 d.
Pirmtakas: Paulius VI
Įpėdinis: Jonas Paulius II
Commons-logo.svg Vikiteka: Jonas Paulius IVikiteka

Jonas Paulius I (lot. Johannes Paulus I, tikrasis vardas Albino Luciani; 1912 m. spalio 17 d. – 1978 m. rugsėjo 28 d.) – 263-asis popiežius, katalikų bažnyčios vadovas. Išrinktas popiežiumi 1978 metų rugpjūčio 26 dieną. Mirė po 33 dienų, tokiu būdu papildydamas trumpiausiai valdžiusių popiežių sąrašą. Jonas Paulius I – tai pirmasis popiežius, gimęs XX amžiuje ir paskutinis, miręs XX amžiuje.

Italijoje jis prisimenamas kaip „Il Papa del Sorriso“[1] (Besišypsantis popiežius) arba „Il Sorriso di Dio“[2] (Dievo šypsena). Tuo tarpu žurnalas Time bei kiti leidiniai dėl trumpo valdymo laikotarpio popiežių vadino „Rugsėjo popiežiumi“.[3]

Prieš pontifikatą[taisyti | redaguoti kodą]

Jono Pauliaus I vaikystės namas

Vaikystė[taisyti | redaguoti kodą]

Albino Luciani gimė 1912 m. spalio 17 d. Forno di Canale, Beluno provincijoje, šiaurės Italijoje, daugiavaikėje neturtingoje šeimoje. Tėvas Giovanni Luciani (1872?–1952) buvo nepataisomu socialistu ir antiklerikalu, o motina Bortola Tancon (1879?–1948) buvo karštai tikinti katalikė. Būtent jo motina ir kunigas Filippo Carli turėjo daugiausia įtakos jaunojo Albino tikėjimui ir vėlesniam gyvenimui.

Be būsimojo popiežiaus, šeimoje augo sūnūs Federico (1915–1916) ir Edoardo (1917–2008) bei sesuo Antonia (1920–2009). Kartu su jais gyveno dvi seserys iš tėvo pirmosios santuokos.

Kunigas[taisyti | redaguoti kodą]

1923 m. jaunasis Albino įstojo į žemesniąją kunigų seminariją Feltre mieste, kur mokytojai jį apibūdinto kaip „per daug guvų“ mokinį. 1928 m. jis įstojo į aukštąją kunigų seminariją Belune. Būsimajam kunigui ten nelabai patiko, nes taisyklės buvo itin griežtos. Studijuodamas Belune, Albino norėjo tapti jėzuitu, tačiau tuometinis vyskupas Giosuè Cattarossi neleido to padaryti[4]. Po įšventinimo į kunigus 1935 m. liepos 7 d. šv. Petro bažnyčioje Belune jis pradėjo savo tarnystę gimtajame mieste. 1937 m. jį pakvietė dirbti Beluno kunigų seminarijos direktoriaus pavaduotoju, ten dėstė dogmatinę teologiją, kanoninę teisę bei meno istoriją. 1946 m. lapkričio 23 d. baigė Grigaliaus universitetą ir, apgynęs daktaro disertaciją Žmogaus sielos kilmė pagal Antonio Rosmini, gavo dogmatinės teologijos daktaro laipsnį. Jo pirmasis didelis pasiekimas – 1949 m. organizuotas Eucharistinis kongresas Beluno. Tais pačiais metais jis išleido savo pirmąją knygą – „Katekezės duonos trupiniuose“. 1954 m. vyskupas Belluno Girolamo Bortignon paskyrė Albino Luciani savo vyskupijos generaliniu vikaru.

Būsimasis popiežius ne kartą minėjo, kad, jeigu nebūtų kunigu, tikriausiai taptų žurnalistu.

Vyskupo Albino Lucianio paskyrimo Venecijos patriarchu įamžinimo lenta

Vyskupas[taisyti | redaguoti kodą]

1958 m. gruodžio 15 d. popiežius Jono XXIII paskyrė kunigą Albiną Lucianį Vittorio Veneto vyskupu. Jo konsekracija įvyko gruodžio 27 d. Dalyvavo visose II Vatikano susirinkimo sesijose. 1969 m. gruodžio 15 d. popiežius Paulius VI paskyrė vyskupą Albiną Lucianį Venecijos patriarchu. Nuo 1972 iki 1976 m. ėjo Italijos konferencijos episkopato pirmininko pavaduotojo pareigas.

Vyskupas buvo itin kukliu žmogumi, nešiojo paprastą sutaną, dažnai, be ankstesnio sutarimo, lankydavo ligonius ir neįgaliuosius. Jo mėgstamiausiomis transporto priemonėmis buvo jo dviratis ir senoji mašina. Dirbdamas su jam pavaldžiais dvasininkais laikėsi retai sutinkamos Bažnyčioje demokratijos sąlygų. Geriausiai jo kuklumą apibūdina jo paties žodžiai, ištarti pirmosios vidudienio maldos metu[5]: Popiežius Paulius VI privertė mane parausti iki plaukų šaknų pieš 20 000 žmonių minią, kai nuėmė savo stulą ir pakabino ją man ant kaklo. Dar niekuomet neraudonavau, kaip tuomet!

Kardinolas[taisyti | redaguoti kodą]

1973 m. kovo 5 d. popiežius Paulius VI įšventino vyskupą Albiną Lucianį į kardinolus.

Tuo metu jis inicijavo daug labdaros akcijų, buvo žinomas dėl savo rašymo talento. Ypač populiari – knyga Illustrissimi, kurioje laiškų žinomiems literatūros ir istoriniams veikėjams forma jis aptardavo šiuolaikinio pasaulio problemas. Tarp šių laiškų buvo laiškai Jėzui[6], Karaliui Dovydui[7], Kirpėjui Figaro [8], imperatorei Marijai Terezei[9], Pinokiui[10], Markui Tvenui ir kitiems.

1978 m. rugpjūčio 6 d. mirė popiežius Paulius VI. Konklava prasidėjo rugpjūčio 25 d.

Pontifikatas[taisyti | redaguoti kodą]

Rinkimai[taisyti | redaguoti kodą]

Rugpjūčio 26 d., per ketvirtąjį balsavimą, kardinolai išrinko Albiną Lucianį popiežiumi, apie tai pranešė kardinolas Pericle Felici[11]. Jis buvo pirmuoju popiežiumi, kuris pasirinko dvigubą vardą, išreikšdamas pagarbą dviem pirmtakams – Jonui XXIII, kuris įšventino jį į vyskupus, ir Pauliui VI, kuris suteikė jam Venecijos patriarcho titulą ir įšventino į kardinolus[12]. Jis taip pat tapo pirmuoju popiežiumi, kuris savo varde naudojo žodį „pirmas“[13].

Stebėtojai teigė, kad popiežiaus išrinkimas buvo tikriausiai susijęs su tarpusavyje besivaržančiomis Kardinolų kolegijos stovyklomis[12]:

  • Konservatoriai ir kurijalistai palaikė konservatyvųjį kardinolą Giuseppe Siri, kuris netgi pasisakydavo už II Vatikano susirinkimo reformų taisymus. Su šiuo įvykiu yra susijusi vadinamoji „Siri konspiracijos teorija“, teigianti, kad būtent Siri buvo išrinktas popiežiumi šios konklavos metu, tačiau buvo priverstas pasitraukti.
  • Kardinolai, traktavę II Vatikano susirinkimo reformas daug liberaliau, bei kai kurie Italijos kardinolai palaikė Kardinolą Giovanį Benellį, tačiau daugelis nebalsavo už jį dėl jo „autokratinių“ valdymo tendencijų.

Kardinolams ne iš Italijos, kuriems Kardinolų kolegija darė mažesnę įtaką, priklausė ir kardinolas Karolis Voityla[12]. Po konklavos kardinolai su didžiuliu džiaugsmu sakė, kad buvo išrinktas „Dievo kandidatas“[12]. Kardinolas iš Argentinos Eduardo Francisco Pironio teigė: „Tapome moralinės pergalės liudininkais“[12]. Vėliau šiuos rinkimus komentavo Motina Teresė: „Jis buvo didžiausia Dievo dovana mums, Dievo meilės spindulys, kuris suspindėjo pasaulio tamsoje“[12].

Pontifikatas iškilmingai prasidėjo rugsėjo 3 d.

Rugsėjo 5 d. įvyko pirmasis nuo 500 m.Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Katalikų bažnyčios vadovo susitikimas. Tačiau šis susitikimas Leningrado ir Naugardo metropolitui Nikodimui baigėsi tragiškai – jį ištiko infarktas ir mirtis ant naujai išrinkto popiežiaus rankų[14].

Bažnyčios politika[taisyti | redaguoti kodą]

Pontifikato humanizavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Po rinkimų Jonas Paulius greitai priėmė keletą sprendimų, kurie leido humanizuoti popiežiaus instituciją; susirinkusiai miniai jis prisipažino, kad raudonavo, kai Paulius VI paskyrė jį Venecijos patriarchu. Jonas Paulius buvo pirmuoju šiuolaikiniu popiežiumi, kuris, kalbėdamas apie save, vartojo vienaskaitos pirmąjį asmenį „aš“ vietoj karališkojo „mes“, tačiau jo kalbas dažnai perrašinėjo formalesniu stiliumi. Iš pradžių jis atsisakė būti nešiojamas popiežiaus neštuvuose (sedia gestatoria), tačiau Vatikane dirbantys asmenys įtikino jį, kad tokiu būdu jis bus geriau matomas tikinčiųjų.

Enciklika apie devoliuciją[taisyti | redaguoti kodą]

Per trumpą valdymo laikotarpį Jonas Paulius pasakė 11 pamokslų ir kalbų, dalyvavo keturiose oficialiose audiencijose ir vedė 5 vidudienio maldas, nespėjo išleisti enciklikų ir laiškų.

Teigiama, kad popiežius norėjo parašyti encikliką, turėjusią pabrėžti II Vatikano susirinkimo reformas bei Bažnyčios drausmių reikšmę kunigų ir tikinčiųjų gyvenimams. Jis buvo devoliucijos iniciatyvų autoriumi, norėjo skirti vieną procentą surenkamų bažnyčios aukų trečiųjų šalių bažnyčioms. Daug diskusijų sukėlė Argentinos karinės chuntos prezidento Jorge Videlos vizitas, kai popiežius paminėjo žmogaus teisių pažeidimus Argentinos vadinamojo Nešvaraus karo metu.

Asmenybė[taisyti | redaguoti kodą]

Jonas Paulius I darė įspūdį kitiems asmenims savo vidine šiluma. Jo – šilto, rūpestingo, besišypsančio žmogaus – įvaizdis  susikūrė dar prieš jam ištarus pirmuosius žodžius Šv. Petro aikštėje. Ypač šį puikų oratorių pamėgo žiniasklaida, kadangi, palyginus su popiežiaus Pauliaus VI kalbomis (panašiomis į disertacijas), naujojo popiežiaus kalbos buvo įdomios, pilnos šilumos ir sukeliančios šypsenas.

Anot kritikų, Jonas Paulius buvo naivus idealistas, tačiau jo sekretorius kardinolas Giuseppe Caprio tai paneigė teigdamas, kad popiežius greitai suprato savo uždavinius ir vaidmens svarbą bei visas pareigas atlikdavo pasitikėdamas savo jėgomis[15].

Jis tapo pirmuoju popiežiumi, pripažinusiu, kad išrinkimas jį išgąsdino ir kad be kitų kardinolų paskatinimo jis būtų atsisakęs priimti šį postą. Kaip žinoma, jis atsisakė tūkstantį metų trunkančios tradicijos karūnuoti popiežių ir dėvėti popiežiaus tiarą[16]. Jis pasirinko supaprastintas šventąsias popiežiaus inauguracijos Mišias. Pirmosios vidudienio maldos metu jis pribloškė tikinčiuosius savo draugiškumu [5].

Herbas ir devizas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Jono Pauliaus I herbas.

Jono Pauliaus I herbas susideda iš dviejų dalių – mažesnės baltos su liūtu ir didesnės mėlynos su šešiomis kalvomis ir trimis auksinėmis žvaigždėmis. Popiežiaus devizas – Humilitas (liet. nuolankumas).

Jono Pauliaus I kapas

Mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

Jonas Paulius I buvo rastas miręs sėdintis savo lovoje su dokumentais rankose prieš aušrą, rugsėjo 28 d.[17]. Jo staigi mirtis, praėjus vos mėnesiui nuo tapimo popiežiumi, sukėlė visuomenėje daug sąmokslo teorijų. Pasak jų, popiežius buvo nužudytas. Dar labiau sąmokslo teorijų plitimą paskatino faktas, kad nebuvo atlikta autopsija (pagal tradiciją, popiežiams ji niekada nėra daroma).

Oficialiai paskelbta mirties priežastis – tikėtinas miokardo infarktas.

Palikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Jonas Paulius I – pirmasis popiežius, oficialiai atsisakęs popiežiaus karūnavimo, be to, jis buvo pirmasis, pasirinkęs dvigubą vardą. Nors ir trumpai valdė, jo palikimas žymus. Neatsitiktinai jo įpėdinis pasirinko jo vardą.

Kanonizacijos procesas[taisyti | redaguoti kodą]

1990 m. 226 Brazilijos vyskupai, iš jų 4 kardinolai, pateikė prašymą Jono Pauliaus I kanonizacijai pradėti.

2002 rugpjūčio 26 d. vyskupas Vincenzo Savio pranešė apie preliminarios kanonizacijos proceso fazės pradžią – pradėti rinkti dokumentai ir liudijimai. 2003 m. birželio 8 d. savo posėdžius pradėjo Šventųjų skelbimo kongregacija, o lapkričio 23 d. procesas buvo oficialiai pradėtas Beluno bazilikoje[18][19].

Vyskupijos tyrimas oficialiai baigėsi 2006 m. m. lapkričio 11 d. Belune. 2009 m. birželio mėn. Vatikanas pradėjo „Romos“ beatifikacijos proceso pradžią. Buvo paskelbtas Giuseppe Denora di Altamura, stebuklingai įveikusio vėžį, liudijimas. Šiuo metu šis stebuklas yra tiriamas[20]. Lucianui beatifikuoti reikėtų bent vieno patvirtinto stebuklo. Kanonizacijai reikėtų antrojo stebuklo, tačiau valdantis popiežius gali atsisakyti šio reikalavimo, kaip jau ne kartą buvo beatifikuojamų popiežių atveju.

Jonas Paulius II apie savo pirmtaką[taisyti | redaguoti kodą]

Kardinolas Karolis Voityla buvo išrinktas popiežiumi 1978 m. spalio 16 d. Kitą dieną kartu su Kardinolų kolegija jis aukojo mišias Siksto koplyčioje. Po mišių jis pirmą kartą ištarė savo Urbi et orbi sveikinimą, kuris buvo transliuojamas per radiją. Jame jis pažadėjo būti ištikimas II Vatikano susirinkimui ir pagerbė savo pirmtaką, prisimindamas jo šiltą būdą bei išmintingus, kupinus meilės ir vilties žodžius[21].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Raymond and Lauretta, The Smiling Pope, The Life & Teaching of John Paul I. Our Sunday Visitor Press, 2004.
  2. Papa Luciani: Il sorriso di Dio (Pope Luciani: The Smile of God). Radiotelevisione Italia 2006 dokumentinis filmas. Nuoroda tikrinta 21-09-2012
  3. The September Pope, Time viršelio istorija, 1978 m. spalio 9 d. (pirmadienis). Nuoroda tikrinta 21-09-2012
  4. Yallop, David (1985) In God’s name: an investigation into the murder of Pope John Paul I Nuoroda tikrinta 2012-09-21
  5. 5,0 5,1 "FIRST ANGELUS ADDRESS, Pope John Paul I." Libreria Editrice Vaticana. Nuoroda tikrinta 2012-09-21.
  6. Gloria C. Molinari. "Letters to Jesus Christ." Papaluciani.com. Nuoroda tikrinta 2012-09-22.
  7. Gloria C. Molinari (1999 m. rugsėjo 10 d.). "Letter: the Biblical King David." Papaluciani.com. Nuoroda tikrinta 2012-09-22.
  8. Gloria C. Molinari (1999 m. rugsėjo 10 d.). "Figaro the Barber." Papaluciani.com. Nuoroda tikrinta 2012-09-22.
  9. Gloria C. Molinari (1999 m. rugsėjo 10 d.). "Marie Theresa of Austria." Papaluciani.com. Nuoroda tikrinta 2012-09-22.
  10. Gloria C. Molinari (1999 m. rugsėjo 10 d.). "Pinocchio." Papaluciani.com. Nuoroda tikrinta 2012-09-22.
  11. 1978 m. apžvalga: Popiežiaus Jono Pauliaus II rinkimai Nuoroda tikrinta 2012-09-21
  12. 12,0 12,1 12,2 12,3 12,4 12,5 http://www.papaluciani.com/eng/conclave.htm 1978 m. rugpjūčio 25-26 d. konklava
  13. Yallop, 75 psl.
  14. Prieš dvi dienas ant mūsų rankų mirė Leningrado metropolitas Nikodimas, „L`Osservatore Romano“ nr 206, z 8, IX 1978 Nuoroda tikrinta 2012-09-21
  15. The Smiling Pope, The Life and Teaching of John Paul I, Raymond Seabeck, Our Sunday Visitor Press, 2004, 65 pusl.
  16. Romano Pontifici Eligendo (1975) Paul VI’s Apostolic sConstitution on the election on the pontiff, Section 92. Nuoroda tikrinta 2012-09-21
  17. NBC Radio News praneša apie popiežiaus Jono Pauliaus I mirtį
  18. Šventųjų skelbimo kongregacija, Dievo tarno Albino Luciani, popiežiaus Jono Pauliaus I, kanonizacijos proceso pradžia 2003 m. lapkričio 23 d. Nuoroda tikrinta 2012-09-22
  19. Jonas Paulius I kanonizacijos kelyje United Press International, 12 Nov 2006. Nuoroda tikrinta 2012-09-22
  20. Jono Pauliaus I stebuklas keliauja į Romą. National Catholic Register, 8 June 2009. Nuoroda tikrinta 2012-09-21
  21. "FIRST RADIOMESSAGE "URBI ET ORBI", Pope John Paul II." Libreria Editrice Vaticana. Nuoroda tikrinta 2012-09-22.

Išorinės nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Romos katalikų bažnyčios titulai
Prieš tai:
Popiežius
Paulius VI
Emblem of the Papacy SE.svg Popiežius
Jonas Paulius I

1978
Po to:
Popiežius
Jonas Paulius II