Jonas Motiejūnas-Valevičius
| Jonas Motiejūnas-Valevičius | |
|---|---|
| Gimė | 1893 m. gegužės 22 d. Galvydžiai, Svėdasų valsčius, Rokiškio apskritis |
| Mirė | 1959 m. lapkričio 13 d. (66 metai) Vilnius |
| Sutuoktinis (-ė) | Elena Graužinytė (diplonato Kazimiero Graužinio sesuo) |
| Veikla | Lietuvos visuomenės ir karinis veikėjas, majoras. |
| Organizacijos | Utenos, Kėdainių, Alytaus, Švenčionėlių apskričių viršininkas |
| Žymūs apdovanojimai | |
Jonas Motiejūnas-Valevičius (1893 m. birželio 22 d. Galvydžiai, Svėdasų valsčius, Rokiškio apskritis – 1959 m. lapkričio 13 d. Vilnius, palaidotas Saulės kapinėse.) – Lietuvos visuomenės ir karinis veikėjas, Lietuvos kariuomenės majoras.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1914 m. mobilizuotas, 1915 m. baigė Kijevo 1-ąją karo mokyklą. Kaip Rusijos imperijos kariuomenės karininkas dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, sužeistas. 1917 m. paskirtas šturmuotojų bataliono vadu. 1918 m. grįžo į Lietuvą, Vilniaus krašte telkė partizanų būrį, jam vadovavo. Nuo 1918 m. lapkričio 28 d. Lietuvos kariuomenės savanoris, 1-ojo pėstininkų pulko bataliono vadas, dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1919 m. Marijampolės, vėliau Šiaulių karo komendantas, ypatingų pavedimų karininkas prie Vyriausiojo kariuomenės vado. Kovojo su bolševikais operacijoje užimant Panevėžį, Kupiškį, Obelius bei Zarasus. 1919 m. rudenį kovose su bermontininkais prie Radviliškio sunkiai sužeistas. 1919 m. majoras. 1920 m. Vidaus reikalų ministerijos Kauno policijos vadas, 10-ojo pėstininkų pulko vadas. 1920–1921 m. I rūšies ypatingų reikalų karininkas prie Vyriausiojo kariuomenės vado. Nuo 1921–1922 m. vidaus reikalų ministerijos policijos inspektorius, Piliečių apsaugos departamento administracijos skyriaus viršininkas, nuo 1922 m. rugpjūčio 1 d. šio departamento vicedirektorius, nuo 1924 m. sausio i d. referentas, 1925 m. – direktorius. Nuo 1925 m. birželio 12 d. iki 1939 m. liepos 1 d. Utenos apskrities viršininkas ir valdybos pirmininkas.[1] Aktyviai dalyvavo tautininkų sąjungos Utenos skyriaus, kuriam vadovavo gydytojas Povilas Svilas, veikloje, rėmė Antano Namiko iniciatyvą, įsteigiant Utenoje kraštotyros muziejų. Nuo 1939 m. liepos 1 d. iki 1940 m. birželio 14 d. Alytaus, apskrities viršininkas.
1944 m. prasidėjus antrajai TSRS okupacijai liko Lietuvoje, slapstėsi, palaikė ryšius su su Krekenavos ir Ramygalos valsčiaus partizanais. 1947 m. gegužės 25 d. suimtas, ilgai kankintas, 1948 m. nuteistas 25 m. ir išvežtas į Spasko lagerį prie Karagandos, Kazachija. Dėl sveikatos ir senatvės 1955 m. paleistas.[2]
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1919 m. – Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas;
- 1928 m. – Gedimino 3 laipsnio ordinas;
- 1931 m. – Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinas
- 1933 m. - Šaulių žvaigždės ordinas
- 1931 m. - Skautų Svastikos ordinas
- 1928 m. - Lietuvos Nepriklausomybės medalis
- 1929 m. - Savanorių - kūrėjų medalis.
- 1934 m. - Ugniagesių "Artimui pagalbon" 3 laipsnio kryžius
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Jonas Motiejūnas-Valevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 520 psl.
- ↑ Antanas Gasperaitis. Utenos krašto enciklopedija Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
3 . Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 - 1953, Vilnius, 2005, tomas 5, psl.285 - 286