Jonas Leonas Tiškevičius
| Jonas Leonas Tiškevičius | |
|---|---|
| Tiškevičiai | |
| |
| Leliva | |
| Gimė | 1852 m. Trakų Vokės dvaras |
| Mirė | 1901 m. (~49 metai) Vilniuje |
| Tėvas | Mykolas Tiškevičius |
| Motina | Marija Radvilaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Klementina Potocka |
| Vaikai | Alfredas Jonas Tiškevičius |
Jonas Leonas Antanas Tiškevičius (lenk. Jan Leon Antoni Tyszkiewicz; 1851 m. Astravo dvare, Biržuose – 1901 m. birželio 9 d. Paryžiuje, Prancūzija) – Lietuvos bajoras, didikas, Leliva herbo grafas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos.[1] Tėvas Mykolas Tiškevičius, Biržų dvarininkas, motina Marija Radvilaitė (1830–1902). Vyresnysis brolis Juozapas Tiškevičius, Biržų majorato paveldėtojas.
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1878 m. rugsėjo 4 d. Lvove vedė Klementiną Potocką (1856–1921). Sūnus Alfredas Jonas Tiškevičius (1882–1930).
Jaunystėje tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, leibgvardijos raitininkų pulko jaunesnysis poručikas.
Dvarai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1880 m. ketvirtasis Biržų majorato Astrave valdytojas. Vyresnysis brolis Juozapas, nesugebėjęs valdyti majorato, apsisprendė jo atsisakyti jaunesnio brolio naudai. Marija Tiškevičienė ėmė rūpintis, kad majorato paveldėjimo įsake būtų padaryta išimtis, nes Rusijos imperijos įstatymai neleido perduoti majorato, jį buvo galima tik paveldėti. Reikėjo išimtinio imperatoriaus sutikimo, tačiu Aleksandras II iš pradžių atsisakė jį suteikti ir tik proteguojant Aleksandrui Potapovui sutiko. 1876 m. spalio 8 d. vardiniu imperatoriaus įsaku, duotu Valdančiajam Senatui, 1880 m. birželio 14 d. Juozapas Tiškevičius perdavė Biržų majoratą jaunesniajam broliui tokį, koks jis aprašytas imperatoriaus įsake 1862 m. gegužės 29 d. įkuriant majoratą.
Majoratas davė dideles pajamas, vedęs su žmona kelerius metus Paryžiuje gyveno labai prabangiai, dalyvaudavo labdaros vakaruose Lambert rūmuose. Vilniuje 1881 m. įsigijo butą, bet grafienės geidė turėti prabangius reprezentacinius rūmus. 1884–1888 m. Tiškevičiai Neries krantinėje (dab. Žygimantų g. 1/8, Lietuvos mokslų akademijos biblioteka) pasistatė naujus originalius, neturinčius analogų Vilniuje rūmus pagal Kiprijono Maciulevičiaus projektą.
Rūmų paradiškumą pabrėžė lodžija, skirta prie pat durų privažiuoti karietoms, vestibiulis, kurį dalija dvi poros sudvejintų kolonų ir didingi laiptai. Iš kitų Vilniaus rezidencijų Tiškevičienės rūmai išsiskiria Europos didmiesčiams būdingu užmoju. Jau po poros metų Klementina geidė, kad jos gyvenimo būdas taptų sektinu pavyzdžiu Vilniaus aukštuomenei, ji troško Vilniuje užimti tokią padėtį, kokią jos motina turėjo Lvove.
Jonas Tiškevičius atstatė Biržų alaus daryklą, nupirko naujų vokiškų įrengimų, samdė vokiečių aludarius. XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje kilus krizei krito žemės ūkio produktų kainos, daugelis nuomininkų negalėjo apmokėti sutartos nuomos, kiti apleido išnuomotus palivarkus, labai pablogėjo grafo materialinė padėtis. Apie 1899 m. sumanė Šleideriškio kaime pastatyti degtukų fabriką. Iš užsienio pakviesti inžinieriai statybos darbams, nupirktos mašinos degtukams gaminti. Bet rusų inžinieriams išbrokavus statinius Tiškevičius labai susikrimto, susirgo ir 1901 m. mirė.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Jonas Leonas Tiškevičius. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.
| |||||||||||||||||||||||