Jonas III Dukas Vatacis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas III Dukas Vatacis
St. John Vatatze the Merciful.jpg
Laskaridų dinastija
Visas vardas: Ιωάννης Γ' Δούκας Βατάτζης
Gimė: 1193 m.
Didimotichos, Trakija
Mirė: 1254 m. lapkričio 3 d.
Nikėja
Sutuoktinis(-ė): Irena Laskarina
Konstancija II Hohenštaufen
Vaikai:

Teodoras II Laskaris Dukas

Bizantijos imperatorius
Valdė: 1221 m. - 1254 m. (~33 metai)
Pirmtakas: Teodoras I Laskaris
Įpėdinis: Teodoras II Laskaris
Commons-logo.svg Vikiteka: Jonas III Dukas VatacisVikiteka

Jonas III Dukas Vatacis (gr. Ιωάννης Γ' Δούκας Βατάτζης, Iōannēs III Doukas Batatzēs, 1193 m. Didimotichos, Trakija – 1254 m. lapkričio 3 d. Nikėja, dab. Turkija) – 12211254 m. Bizantijos paveldėtojos Nikėjos imperatorius

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kilęs iš Bizantijos didikų Dukų dinastijos, Izaoko II Angelo giminaitis. Vedė imperatoriaus Teodoro I Laskario dukterį Ireną, po uošvio mirties tapo imperatoriumi. Su Irena susilaukė sūnaus Teodoro, bet žmona nukrito nuo žirgo ir, nebegalėdama turėti vaikų, tapo vienuole Eugenija ir mirė 1239 m. Antroji žmona Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho II duktė Konstancija II Hohenštaufen. Su ja vaikų neturėjo.

Valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Iš pradžių valdė tik Nikėjos sritį Mažojoje Azijoje. Siekdamas atkurti kryžininkų 1204 m. sutriuškintą Bizantijos imperiją, 1222–1225 m. iš kryžininkų įkurtos Lotynų imperijos atkariavo beveik visas Mažosios Azijos valdas, išskyrus Bitinijos pusiasalį, taip pat Samo, Lesbo, Chijo ir Rodo salas. 1235 m. įsitvirtino Trakijoje ir Makedonijoje. 1246 m. užėmė Salonikus. 1252 m. privertė Epyro despotijos valdovą tapti jo vasalu, atėmė iš jo Vakarų Makedoniją ir dalį Albanijos. Jo valdoma Nikėjos imperija tapo galingiausia Egėjo jūros baseino valstybe.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Manfredas Volodka. Jonas III Dukas Vatacis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 694 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • John V. A. Fine Jr., The Late Medieval Balkans, Ann Arbor, 1987.