Jokūbo laiškas
Jokūbo laiškas – viena iš Naujojo Testamento knygų. Šiame laiške kalbama apie gero elgesio svarbą, laiškas panašus į Kalno pamokslą, o stiliumi primena Senojo Testamento Patarlių knygą.
Jokūbo laiške kalbama apie daugelį praktinių krikščioniško gyvenimo reikalų, pabrėžiama, kad visose gyvenimo srityse sau reikia kelti tokius pat reikalavimus. Teigiama, kad krikščionis turi vengti dvilypės moralės ir stengtis, kad jo darbai ir mintys sutaptų, daryti gerus darbus, o ne vien protu tikėti, prilaikyti savo liežuvį, vengti socialinės ir turtinės neteisybės. Laiške taip pat yra skyrelis apie krikščionišką gydymą.
Turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jokūbo laiške teigiama, kad svarbu darbai, o ne žodžiai, raginama nepaisyti socialinių skirtumų. Kalbama apie tikėjimą ir darbus, nepažaboto liežuvio blogybę, dangiškąją išmintį, kantrumą ir maldą, krikščionišką gydymą.
Autorius ir adresatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Laiškas adresuotas „dvylikai giminių, pasklidusių tarp kitatikių“. Iš to sunku nustatyti, kam laiškas skirtas. Daugelis mano, kad laiškas parašytas I a. Laiško autorius save vadina Jokūbu, tačiau Naujajame Testamente jų minima keletas. Dažniausiai manoma, kad tai Jėzaus „brolis“, minimas Apaštalų darbuose kaip vienas Jeruzalės bažnyčios vadovų bei Pirmame laiške korintiečiams – kaip Jėzaus prisikėlimo skelbėjas.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992., 106 psl.