John F. Kennedy

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Džonas Fidžeraldas Kenedis
John F. Kennedy, White House color photo portrait.jpg
Gimė: 1917 m. gegužės 29 d.
Jungtinės Amerikos Valstijos Bruklinas, Masačiusetsas, JAV
Mirė: 1963 m. lapkričio 22 d. (46 metai)
Dalasas, Teksasas, JAV
Sutuoktinis(-ė): Jacqueline Kennedy Onassis (Žaklin Kenedi Onasis)
Vaikai:
  • Caroline Bouvier Kennedy (Kerolain Buvjė Kenedi)
  • John Fitzgerald Kennedy, Jr. (Džonas Fičeraldas Kenedis jaunesnysis)
  • Patrick Bouvier Kennedy (Patrikas Buvjė Kenedis)
Religija: Romos katalikybė
Pareigos: 35-asis JAV prezidentas
Partija: JAV demokratų partija
Išsilavinimas: Harvardo universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: John F. KennedyVikiteka
Parašas
John F. Kennedy signature.png

Džonas Fidžeraldas Kenedis (angl. John Fitzgerald Kennedy, dar žinomas kaip JFK; 1917 m. gegužės 29 d. Brukline, Masačiusetso valstijoje – 1963 m. lapkričio 22 d.) – 35-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas nuo 1961 m. iki jo nužudymo 1963 m.[1]

Dž. Kenedis – vienintelis JAV prezidentas katalikas; antras jauniausias JAV prezidentas (po Teodoro Ruzvelto), išrinktas į prezidento postą būdamas 43 metų amžiaus.

Kiaulių įlankos invazija (JAV bandymas nuversti revoliucinį Fidelio Kastro režimą), Karibų krizė (rimtas konfliktas tarp JAV ir TSRS dėl Kuboje dislokuotų tarybinių raketų), Berlyno sienos statybos, kosminės lenktynės (tarp TSRS ir JAV), afro-amerikiečių pilietinių teisių judėjimas ir pirmoji Vietnamo karo stadija – tai yra pagrindiniai Kenedžio kadencijos bruožai ir įvykiai. Šiandien, nuomonių apklausų duomenimis, Kenedis užima gan aukštą vietą tarp buvusių JAV prezidentų[2].

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Jaunystė, išsilavinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kenedis buvo kilęs iš turtingos airių šeimos, kurioje augo devyni vaikai. Jo tėvas Jozefas Kenedis buvo žinomu politiku ir diplomatu, artimu prezidento Ruzvelto patarėju. Iki 10 metų Dž. Kenedis gyveno Bruklaine, lankė Bruklaino viešąją Edward Devotion mokyklą, vėliau – Noble and Greenough žemesniąją mokyklą, po to – privačią Dexter berniukų mokyklą[3]. 1927 metų rugsėjį Kenedžių šeima išsinuomojo dvidešimties kambarių namą Riverdeile, Bronkse, Niujorko mieste. Čia Džonas Kenedis lankė privačią Riverdeilo berniukų mokyklą. Po 2 metų Kenedžiai persikėlė į 21 kambario namą Bronksvilyje, Niujorke. 1929 metų gegužės mėnesį šeima nusipirko ir šį namą ir prie jo esančia žemę. Nuo 1929 iki 1931 metų Džonas Kenedis buvo skautų antrojo būrio narys. Kenedis buvo pirmasis skautas tapęs prezidentu[4]. Kenedis vasaras praleisdavo su šeima name, įsigytame 1929 metais Masačiusetso valstijoje, o Kalėdų ir Velykų atostogas name, įsigytame 1933 metais Palm Byče, Floridos valstijoje.

1930 metų rugsėjo mėn. būdamas 13 m. Kenedis pradėjo mokytis Canterbury katalikų internatinėje berniukų mokykloje New Milforde, Konektikuto valstijoje. 1931 metų balandžio pabaigoje Džonui buvo atlikta kirmėlinės ataugos (apendikso) pašalinimo operacija, po kurios jis pasitraukė iš Canterbury mokyklos ir sveiko namuose.1931 metų rugsėjį Kenedis pradėjo mokytis Choate privačioje universiteto parengiamojoje internatinėje mokykloje berniukams Valingforde, Konektikuto valstijoje. 1934 metų sausį Džonas susirgo, neteko daug svorio. Jis buvo paguldytas į ligoninę iki Velykų; visą birželį praleido Mayo klinikoje Ročesteryje, Minesotos valstijoje, kur jis buvo gydomas nuo storosios žarnos uždegimo.

1935 metų birželį Kenedis baigė Chaote mokyklą. Tų pačių metų rugsėjį jis su savo tėvais ir seserimi Katlyn keleiviniu garlaiviu nuplaukė į Londoną, kur norėjo vienerius metus studijuoti Londono ekonomikos mokykloje, kaip tai darė jo vyresnysis brolis. Tačiau, nepraėjus net savaitei, Džono mokslai Londono ekonomikos mokykloje nutrūko, nes jam buvo diagnozuota gelta ir jis buvo hospitalizuotas. Po trijų savaičių Kenedis grįžo atgal į JAV. Tų pačių metų spalį jis buvo įtrauktas Prinstono universiteto studentų sąrašą. Šiame universitete jis mokėsi 6 savaites. Vėliau jis dviem mėnesiams (1936 m. sausį, vasarį) buvo paguldytas į Bostono ligoninę, kur buvo tiriamas, ar neserga leukemija. Tų pačių metų kovą ir balandį Kenedis ilsėjosi Kenedžių namuose Palm Beach‘e, o gegužės ir birželio mėnesiais dirbo gyvulių rančoje Arizonoje.

1936 metų rugsėjį Kenedis sėkmingai įstojo į Harvardo koledžą. 1937 metų liepą ir rugpjūtį jis su draugu praleido važinėdamas automobiliu Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Olandijoje ir Anglijoje. 1938 metų liepą JAV ambasadoje Londone Džonas padėjo dirbti tėvui, kurį neseniai JAV prezidentas Ruzveltas paskyrė ambasadoriumi prie St. James Rūmų (D. Britanijos karališkoji rezidencija). Tų metų rugpjūtį Kenedis praleido su savo šeima viloje netoli Kanų. 1939 metų vasario-rugsėjo mėnesiais Džonas Kenedis keliavo po Europą, Sovietų Sąjungą, Balkanų šalis ir Artimuosius Rytus, rinkdamas informaciją Harvardo baigiamajai diplominiam darbui. Paskutines dešimt rugpjūčio dienų Kenedis praleido Čekoslovakijoje ir Vokietijoje. Jis grįžo į Londoną 1939 metų rugsėjo 1-ąją dieną, tą pačią dieną, kai Vokietija užpuolė Lenkiją (faktiškai prasidėjus Antrajam pasauliniam karui). 1939 metų rugsėjo 3 dieną Kenedis su šeima apsilankė Didžiosios Britanijos bendruomenių rūmuose (parlamente), kur klausėsi kalbų, palaikančių Jungtinės Karalystės karo paskelbimą Vokietijai. Rugsėjo pabaigoje Kenedis transatlantiniu lėktuvu grįžo Į JAV.

1940 metais Kenedis baigė rašyti disertaciją „Taiko palaikymas nuolaidžiaujant Miunchene“ apie britų dalyvavimą Miuncheno susitarime (suokalbyje). Iš pradžių Kenedis norėjo, kad jo disertaciją būtų nevieša, tačiau tėvas paragino išleisti jo baigiamąjį darbą kaip knygą. 1940 metų birželį Džonas Kenedis baigė Harvardo universitetą su pagyrimu ir gavo tarptautinių santykių mokslinį laipsnį. Jo disertacija (knygos pavidalu) „Kodėl Anglija miegojo“ buvo išleista 1940 metų liepą ir tapo bestseleriu[5]. 1941 metų pradžioje Kenedis padėjo tėvui baigti rašyti memuarus. Tų pačių metų gegužės birželio mėnesiais Kenedis keliavo Pietų Amerikoje.

Karinė tarnyba[taisyti | redaguoti kodą]

Leitenantas Kenedis savo patruliniame laive PT-109

1941 metų pavasarį Džonas Kenedis pasisiūlė savanoriu į JAV armiją, bet jo prašymas buvo atmestas, daugiausiai dėl pažeistos Kenedžio nugaros. Tų pačių metų rugsėjį dėl didelės jo tėvo įtakos JAV karinis jūrų laivynas priėmė Kenedžio prašymą. Ensainas (angl. ensign, atitinka armijos leitenantą) Džonas Kenedis tarnavo kanceliarijoje, iš kurios JAV karinio jūrų laivyno sekretoriui buvo pristatomos suvestinės ir pasitarimų informacija. Kenedžiui dirbant šioje tarnyboje, Japonija atakavo Perl Harborą (1941 metų gruodžio 7 dieną). Po šios atakos JAV įstojo į Antrąjį pasaulinį karą. Kenedis mokėsi karinių jūrų pajėgų rezervo karininkų mokykloje ir torpedinių katerių eskadros treniruočių centre. Po pratybų jam buvo paskirtas tarnauti Panamoje ir pagaliau Ramiojo vandenyno karo teatre. Kenedis kariavo įvairiose grupuotėse Ramiojo vandenyno karo teatre. Vadovaudamas patruliniam torpediniam kateriui išsitarnavo leitenanto laipsnį[6] (atitinka armijos kapitoną).

1943 metų rugpjūčio 2 dieną Kenedžio laivas PT-109 dalyvavo naktiniame budėjime netoli Naujosios Džordžijos Saliamono salose. Laivas buvo taranuotas japonų eskadrinio minininko „Amagiri“[7]. Kenedis buvo nusviestas per denį, taip susižeisdamas nugarą. Nepaisant to, Kenedis plaukė tempdamas sunkiai nudegusį vyrą, kurio gelbėjimo liemenės dirželį jis buvo įsikandęs į dantis. Džonas nutempė sužeistą vyrą į salą, vėliau į kitą, iš kurios jis ir jo įgula buvo galiausiai išgelbėti. Už šiuos veiksmus Kenedis gavo karinių jūrų pajėgų ir jūrų pėstininkų medalį, kuriame užrašyta:

Už labai didvyrišką elgesį einant torpedinio katerio 109 vado pareigas, po 1943 metų rugpjūčio 1-2 d. Ramiojo vandenyno karo lauke įvykusio laivų susidūrimo ir jo laivo nuskendimo. Nepaisydamas jam kilusio pavojaus leitenantas (tuo metu jaunesnysis leitenantas (kas atitinka armijos vyresnįjį leitenantą)) Kenedis ryžtingai atlaikė visus sunkumus ir pavojus tamsoje ir sėkmingai vadovavo gelbėjimo operacijai. Sėkmingai pargabenęs savo įgulą į krantą jis dar daugę valandų plaukiojo, kad aprūpintų išgelbėtuosius pagalbos priemonėmis ir maistu. Jo neprilygstama drąsa, ištvermė ir vadovavimas padėjo išgelbėti keletą gyvybių ir atitinka aukščiausias Jungtinių Amerikos Valstijų karinio jūrų laivyno tradicijas.

Kiti Kenedžio Antrojo pasaulinio karo pasižymėjimo ženklai:

  • Purpurinė Širdis (apdovanojimas, suteikiamas karo tarnyboje sužeistiems ar žuvusiems kariams)
  • Azijos-Ramiojo vandenyno kampanijos medalis
  • Antrojo pasaulinio karo pergalės medalis

1945 metais, likus keletui mėnesių iki Japonijos kapituliacijos, Kenedis buvo iškilmingai paleistas į atsargą.

Savo prezidentavimo laikotarpiu, Kenedis savo draugams prisipažino, kad jis nesijautė nusipelnęs medalių, kuriuos gavo, nes PT-109 incidentas buvo prastai suplanuotos karinės operacijos, kainavusios dviejų jo įgulos narių gyvybes, pasekmė. Vėliau, paklaustas žurnalisto, kaip jis tapo karo didvyriu, Kenedis (turėjęs humoro jausmą) pajuokavo: „Tai įvyko netyčia. Jie nuskandino mano laivą.“

2002 metų gegužę National Geographic ekspedicija Saliamono salose atrado, kaip manoma, PT-109 nuolaužas[8].

Ankstyvoji politinė karjera[taisyti | redaguoti kodą]

Baigęs karinę tarnybą ėmė siekti politinės karjeros. Buvo demokratų partijos narys, JAV Atstovų rūmuose dirbo nuo 1947 iki 1953 m., o JAV Senate – nuo 1953 m. iki 1960 m. Prieš karą jis nė nemanė tapti politiku, nes jo šeima, ypač tėvas, dėjo savo politines viltis į Džono vyresnįjį brolį Džozefą, kuris, deja, žuvo kare. Džonas Kenedis tapo vyriausias Kenedžių šeimos sūnus. 1946 metais demokratas Džeimsas Maiklas Kerlei atlaisvino savo JAV Atstovų rūmų vietą, kad taptų Bostono meru. Kenedis dalyvavo rinkimuose į tą vietą ir dideliu balsų skirtumu nugalėjo respublikonų kandidatą. Kongrese jis dirbo šešerius metus, dažnai balsuodamas skirtingai nei demokratų partija, prieštaraudamas prezidento Hario Trumeno politikai. 1952 metais Kenedis laimėjo rinkimus į Senatą.

Kenedis vedė Žaklin Ly Buvjė 1953 metų rugsėjo 12 dieną. Jie susipažino kviestiniuose pietuose [9]. Kenedžiui per beveik dvejus metus buvo atliktos kelios stuburo operacijos, po kurių jis vos nemirė (Kenedis kelis kartus savo gyvenime gavo Romos katalikų paskutinį patepimą[10]). Tuo laikotarpiu jis dažnai nedalyvaudavo Senato posėdžiuose. 1956 metais, sveikdamas po operacijų, jis išleido knygą „Drąsiųjų paveikslai“, kurioje aprašo aštuonis pavyzdžius, kai JAV senatoriai, laikydamiesi asmeninių pažiūrų, rizikuodavo savo karjera. 1957 metais Kenedis gavo Pulicerio apdovanojimą už geriausią biografinę knygą[11]. Išleidus knygą, sklandė gandai, kad jo artimas patarėjas Tedas Sorensenas, dirbęs Kenedžio Senato biure 1953 metais, vėliau iki Kenedžio mirties dirbęs prezidento kalbų rašytoju, prisidėjo prie knygos rašymo. Tik 2008 metų gegužę Sorensenas patvirtino šiuos gandus savo autobiografinėje knygoje[12].

Džonas Kenedis balsavo už galutinį 1957 metų Pilietinių teisių akto patvirtinimą. Po metų jis buvo perrinktas į Senatą antrajai kadencijai vėl sutriuškindamas respublikonų kandidatą. Dar po metų, buvo atskleista, kad 1947 metų rugsėjį, kai Kenedžiui buvo 30 metų, jam buvo diagnozuota Adisono liga. Ligos pobūdis ir kitos Kenedį kamavusios medicininės problemos buvo laikomos paslaptyje nuo spaudos ir viešumos per visą jo gyvenimą[13].

1960 metų prezidento rinkimai[taisyti | redaguoti kodą]

Džonas Kenedis su žmona rinkiminėje kampanijoje Viskonsino valstijoje 1960 metų kovo mėnesį

1960 metų sausio 2 dieną Džonas Kenedis oficialiai paskelbė sieksiąs JAV prezidento posto. Demokratų preliminariuose rinkimuose, jis susidūrė su kitais demokratų kandidatais į partijos nominavimą: Minesotos senatoriumi Hubertu Hamfrei ir Oregono senatoriumi Veinu Morsu. Kenedis nugalėjo Hamfei Viskonsine ir Vakarų Virdžinijoje, o Morsą Merilande ir Oregone. Jis taip pat nugalėjo simbolinę opoziciją Naujajame Hempšyre, Indianoje, ir Nebraskoje. Vakarų Virdžinijoje Kenedis apsilankė anglių kasykloje, kur kalbėdamas su angliakasiais, stengėsi gauti jų paramą. Jo pergalė Vakarų Virdžinijoje sutvirtino jo kaip kandidato mandatą. Demokratų partijos suvažiavime, jis pasakė garsiąją kalbą, pavadintą „Naujos ribos“, kurioje pristatomos naujovės, kurias patirs ir JAV, ir visas pasaulis.

Hamfrei ir Morsui pasitraukus iš kovos, Kenedžio pagrindiniu priešininku tapo Teksaso senatorius Lyndonas Džonsonas. 1960 metų liepos 13 dieną Demokratų partijos suvažiavime buvo iškelta Džono Kenedžio kandidatūra į prezidentus. Kenedis, nepaisydamas daugelio liberalių delegatų ir savo rinkiminio štabo, įskaitant ir Robertą Kenedį, pasipriešinimo, paprašė Lyndono Džonsono būti jo kandidatu į viceprezidentus. Kenedžiui reikėjo Džonsono populiarumo pietuose. Ekonomikos pagyvinimas, Kenedžio katalikybė, Kuba, TSRS kosmoso ir raketų programų pranašumas – buvo pagrindinės prezidentinės kampanijos temos. Norėdamas išsklaidyti baimes, kad katalikybė gali paveikti jo, kaip prezidento, sprendimus, Kenedis Hiustone pasakė kalbą, kurioje pabrėžė:

Cquote2.png Aš ne katalikų kandidatas į prezidentus, aš esu demokratų partijos kandidatas į prezidentus, kuris pasirodo yra katalikas. Aš nieko nesakau bažnyčios vardu ir bažnyčia nieko nesako mano vardu. [14]

'

Cquote1.png

Rugsėjo ir spalio mėnesį Kenedis susitiko su Respublikonų kandidatu į prezidentus viceprezidentu Ričardu Niksonu pirmuose (JAV istorijoje) per televiziją transliuotuose prezidento rinkimų debatuose. Niksonas, kuris dalyvavo debatuose su sužeista koja, atrodė įsitempęs ir suvaržytas, tuo metu Kenedis atrodė atsipalaidavęs, todėl didžiulė televizijos auditorija nulėmė, kad laimėjo Kenedis. Tačiau radijo klausytojai, atvirkščiai, galvojo, kad arba debatus laimėjo Niksonas, arba buvo pasiektos lygiosios[15] [16]. Šie debatai dabar yra laikomi svarbiu įvykiu JAV politinėje istorijoje. Po šių debatų televizija ėmė vaidinti svarbų vaidmenį nacionalinėje politikoje[17]. Po pirmųjų debatų Kenedis visuomenės nuomonių apklausose nežymiai pralenkė Niksoną. Lapkričio 8 dieną, antradienį, Kenedis nugalėjo Niksoną vienuose iš pačių lygiausių prezidento rinkimų 20-ajame amžiuje. Kenedis surinko vos dviem dešimtosiomis procento daugiau rinkėjų balsų nei Niksonas (49,7 % – Kenedžio; 49,5 % – Niksono). Tuo tarpu rinkikų kolegijos narių balsai pasiskirstė taip: 303 balsus gavo Džonas Kenedis, o Niksonas – 219 balsų (rinkimams laimėti reikėjo 269 balsų). 14 rinkikų kolegijos nariai iš Misisipės ir Alabamos valstijų atsisakė palaikyti Kenedį, nes jis palaikė pilietinių teisių judėjimą (tai yra palaikė Martiną Liuterį Kingą). Minėti rinkikų kolegijos nariai balsavo už Virdžinijos senatorių Harį F. Bairdą.

Prezidentavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Džonas Kenedis buvo prisaikdintas 35-uoju JAV prezidentu 1961 metų sausio 20 d. Savo inauguracinėje kalboje jis pabrėžė, kad visi amerikiečiai turi būti aktyvūs piliečiai, ištardamas garsų sakinį[18]:

Cquote2.png Neklauskit, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskit, ką jūs galite padaryti dėl savo šalies.

'

Cquote1.png

Jis taip pat prašė visų pasaulio tautų susivienyti kovoje su taip jo vadinamais „bendrais visos žmonijos priešais: tironija, skurdu, ligomis ir karu.[19]“ Užbaigdamas jis atskleidė savo troškimą, kad pasaulyje būtų daugiau internacionalizmo:

Cquote2.png Pagaliau, nepaisant to, ar jūs Amerikos, ar pasaulio piliečiai, prašykite mūsų tokio pat stipraus ryžto ir pasiaukojimo, kokio mes prašome iš jūsų. [20]

'

Cquote1.png


Užsienio politika[taisyti | redaguoti kodą]

Prezidento Kenedžio užsienio politika galima apibūdinti šiuo sakiniu: [21]

Cquote2.png Neremkite tų šalių kariuomenių, kurios planuoja mums pakenkti, neduokite ginklų komunistams, netiekite bombų Viduriniesiems Rytams.

'

Cquote1.png


Kuba ir įsiveržimas Kiaulių įlankoje[taisyti | redaguoti kodą]

Dar iki Kenedžio išrinkimo į prezidentus prezidento Eizenhauerio administracija sukūrė planą, kaip nuversti Fidelio Kastro režimą Kuboje. Plano, kuris buvo sudarytas ir detalizuotas Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) ir JAV Valstybės Departamento (užsienio reikalų ministerijos), esmė – kontrrevoliucinių sukilėlių, kurie susideda iš kubiečių, nusistačiusių prie Kastro režimą, apginklavimas[22]. JAV treniruoti Kubos sukilėliai, vadovaujami karininkų iš sukarinto CŽV padalinio Special Activities Division, turėjo įsiveržti į Kubą ir pradėti skleisti sukilimo idėjas Kubos gyventojų tarpe, taip tikėdamiesi nuversti Fidelį Kastro. 1961 metų balandžio 17 dieną Kenedis įsakė pradėti vykdyti suplanuotą įsiveržimą į Kubą. CŽV organizavo beveik 1500 JAV treniruotų ir apginkluotų Kubos tremtinių, besitikėjusių nuversti Kastro, vadintų Brigada 2506 atgabenimą į Kubos salą Kiaulių įlankos (Bahía de Cochinos) krante. Tačiau Kenedis įsakė vykdyti išsilaipinimą be JAV karinių oro pajėgų pagalbos.

Iki 1961 m. balandžio 19 d. Kubos vyriausybė paėmė nelaisvėn ar nukovė įsiveržusius kovotojus. Kenedis buvo priverstas pradėti derybas dėl 1189 likusių gyvų kovotojų paleidimo. Planas buvo nesėkmingas dėl JAV karinės vadovybės tarpusavio nesusikalbėjimo. Desantas neturėjo laivyno paramos. Po dvidešimties mėnesių Kuba paleido sugautus sukilėlius mainais už 53 milijonų JAV dolerių vertės maisto ir medikamentų siuntą. Be to, incidentas privertė Kastro būti atsargesnį, mat jis manė, kad gali būti suorganizuotas dar vienas išsilaipinimas[23].

Karibų Krizė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Karibų krizė

Susitikimas su Nikita Chruščiovu 1961 metais

Kubos raketų krizė (vadinamoji Karibų krizė) prasidėjo 1962 metų spalio 14 dieną, kai JAV slapti oro žvalgybos lėktuvai nufotografavo Kuboje statomas sovietų vidutinio nuotolio balistinių raketų paleidimo aikšteles. Nuotraukos buvo parodytos Kenedžiui 1962 metų spalio 16 dieną. Kenedis susidūrė su dilema: jei JAV užpultų šias aikšteles, tai privestų prie branduolinio karo su SSRS, bet jei JAV nedarytų nieko, iškiltų grėsmė, kad branduoliniai ginklai galėtų būti paleisti iš labai arti. Kadangi ginklai buvo taip arti, JAV negalėtų tinkamai atsakyti į atakas (tai yra jų numušti). JAV būtų atrodžiusi pasauliui silpna savajame vakarų pusrutulyje, negalėdami apsisaugoti nuo netoli jos teritorijos esančios grėsmės [24].

Daugelis karininkų ir Kenedžio kabineto narių spaudė jį pradėti šių raketų paleidimo aikštelių oro atakas, tačiau Kenedis įsakė pradėti Karibų blokadą. JAV karinių jūrų pajėgų kariniai laivai tikrino visus laivus plaukiančius į Kubą. Kenedis pradėjo vesti derybas su Sovietų Sąjunga, įsakydamas pašalinti viską, kas buvo pradėta statyti, antraip sovietų ir Kubos žmonėms grės JAV karinio jūrų laivyno blokada. Po savaitės, Džonas Kenedis susitiko su SSRS komunistų partijos generaliniu sekretoriumi Nikita Chruščiovu. Šalys pasirašė itin svarbų ilgalaikį susitarimą. Chruščiovas sutiko išgabenti visas raketas iš Kubos, jei JAV viešai prižadės niekada nepulti Kubos. JAV taip pat tyliai pašalino JAV raketas dislokuotas Turkijoje. Po šios krizės, kuri vos neišaugo į branduolinį karą, Kenedis buvo daug atsargesnis reikaluose su SSRS[25].

Taikos korpusas[taisyti | redaguoti kodą]

Pačioje savo prezidentavimo pradžioje Kenedis paprašė kongreso sukurti Taikos korpusą (angl. Peace Corps). Pagal šią programą, Amerikos savanoriai padėjo neišsivysčiusioms šalims šiose srityse: švietime, žemės ūkyje, sveikatos apsaugoje ir statyboje[26].

Vietnamas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Vietnamo karas

Iki 1961 metų pietryčių Azijoje Kenedis vykdė savo pirmtako prezidento Eizenhauerio ribotų karinių veiksmų politiką kovai su komunistų jėgomis, kurioms vadovavo Ho Chi Minh. Deklaruodamas kovą su komunizmo plitimu, Kenedis vykdė politiką, pagal kurią nestabiliai, prancūzų paskirtai pietų Vietnamo vyriausybei, buvo teikiama politinė, ekonominė ir karinė pagalba. Į minėtą sritį buvo nusiųsta 16 000 karinių patarėjų ir JAV specialiųjų pajėgų karių. Kenedžio administracija taip pat priėmė sprendimą panaudoti napalmą, defoliantus (cheminės medžiagos, jos buvo naudojamos naikinti miškams, kuriuose galėjo slėptis partizanai) ir reaktyvinius lėktuvus. JAV dalyvavimas kare palaipsniui plėtėsi iki tol, kol Lyndono Džonsono administracija karui Vietname įvedė įprastines JAV pajėgas. Kenedžio administracija didino karinę pagalbą, tačiau pietų Vietnamo kariuomenė nesugebėjo susidoroti su Vietkongo ir Vietmino pajėgomis.

Prieš 1963 metų liepą Vietname pribrendo krizė. Kenedžio administracija padėjo surengti valstybinį perversmą Pietų Vietname. Generolai nuvertė prezidentą Ngo Dinh Diemą, kuris vėliau buvo nužudytas. [27]. Kenedis sankcionavo Diemo nuvertimą. Bijota, kad kaip ir Laose 1962 metais, Diemas gali derėtis dėl neutralios vyriausybės, kurioje būtų ir komunistų, sudarymo. Tuometinis JAV valstybės sekretorius Dynas Raskas pabrėžė, kad toks neutralitetas prilygsta pasidavimui.

Kenedis padidino JAV kariškių skaičių Vietname nuo 800 iki 16 300. Dar ir dabar daugelis istorikų ginčijasi, ar būtų karas Vietname taip išsiplėtęs, jei Kenedis būtų baigęs pirmąją kadenciją ir būtų perrinktas antrajai. Pasak JAV gynybos sekretoriaus Roberto Maknamaro, Kenedis rimtai svarstė išvesti JAV pajėgas iš Vietnamo po 1964 metų rinkimų [28]. 1963 m. spalio 11 d. Kenedis pasirašė Nacionalinės apsaugos veiksmų memorandumą, kuriame oficialiai įsako išvesti iš Vietnamo 1000 karinio personalo narių. Tačiau po Kenedžio nužudymo naujasis prezidentas Lyndonas Džonsonas atšaukė šį įsakymą.

Kalba Vakarų Berlyne[taisyti | redaguoti kodą]

Kenedžio susitikimas su Vakarų Berlyno meru 1961 metų kovą

1963 metų birželio 26 dieną Kenedis aplankė Vakarų Berlyną ir viešai pasakė kalbą, kritikuojančią komunizmą. Berlyno sienos pastatymą Kenedis pateikė kaip komunizmo nesėkmės pavyzdį: „Laisvė turi daug sunkumų, demokratija yra netobula, tačiau mes niekada nestatėme sienos, kad išlaikytume savo žmones šalies viduje.“ Kalba taip pat yra žinoma dėl garsios Kenedžio ištartos frazės „Ich bin ein Berliner“ (vok. „Aš esu Berlyno pilietis“). Beveik penki šeštadaliai miesto gyventojų susirinko paklausyti prezidento kalbos[29].

Ištraukos iš Kenedžio kalbos Berlyne: [30]

Prieš du tūkstančius metų žmonės didžiavosi sakydami „civis Romanus sum” (lot. Aš esu Romos pilietis). Šiandien laisvame pasaulyje žmonės didžiuojasi sakydami „Ich bin ein Berliner” (vok. Aš esu Berlyno pilietis). <…> Laisvė yra nedaloma, todėl kai vienas žmogus yra pavergiamas, visi žmonės yra nelaisvi. Kai visi žmonės bus laisvi, mes galime tik laukti tos dienos, kai šis miestas vėl bus sujungtas į vieną, o ši šalis ir šis didis Europos žemynas bus įjungti į taikų ir vilčių teikiantį Žemės rutulį. Kai ta diena pagaliau ateis, Vakarų Berlyno žmonės galės ramiai pasitenkinti tuo, kad jie beveik du dešimtmečius kovojo fronto linijose už taiką. Visi laisvi žmonės, nesvarbu, kur jie begyventų, yra Berlyno piliečiai, ir todėl, kaip laisvas žmogus, aš didžiuojuosi sakydamas žodžius „Ich bin ein Berliner”(vok. Aš esu Berlyno pilietis).

Branduolinių bandymų uždraudimo sutartis[taisyti | redaguoti kodą]

Išvargintas ilgalaikio branduolinio užteršimo ir branduolinių ginklų plitimo pavojaus, Kenedis paragino priimti ribotų arba dalinių branduolinių bandymų sutartį, pagal kurią būtų uždrausta daryti branduolinius bandymus žemės paviršiuje, atmosferoje ir po vandeniu, tačiau būtų leista tai daryti tik po žeme. Šią sutartį pasirašė JAV, Jungtinė Karalystė ir Sovietų Sąjunga. [31]

Airija[taisyti | redaguoti kodą]

Prezidentas Kenedis važiuoja autokolonoje Airijoje 1963 metų birželio 27 d.

Savo vizito Airijoje 1963 metais proga, prezidentas Kenedis susitiko su Airijos prezidentu ir susitarė sukurti Amerikos airių fondą. Šios organizacijos tikslas buvo puoselėti airių kilmės amerikiečių ryšius su jų protėvių žeme. Džonas Kenedis pagilino šiuos kultūrinio solidarumo ryšius priimdamas simbolinį apdovanojimą, kuriame pavaizduotas Airijos herbas. Kenedis, dėl savo airiškų šaknų, Airijoje turėjo beveik legendinį statusą. Airiai, kurie gyveno 1963 metais, labai gerai prisimena didingas Kenedžio vizito akimirkas.[32]. Kenedis taip pat aplankė autentišką namą netoli Niu Roso, kuriame gyveno Kenedžių karta, emigravusi į JAV. „Štai kur viskas prasidėjo…“ – sakė Kenedis.

2006 metų gruodžio 22 dieną Airijos teisingumo ministerija išslaptino policijos dokumentus, kuriuose nurodoma, kad prezidento Kenedžio vizito metu buvo sulaukta trijų grasinimų mirtimi Kenedžio atžvilgiu. Nors šie grasinimai buvo melagingi, Kenedžio apsauga vizito metu buvo sustiprinta[33].

Irakas[taisyti | redaguoti kodą]

1963 m. Kenedžio administracija parėmė Irako vyriausybės, vadovaujamos generolo Abdelo Karimo Kassemo, kuris prieš penkerius metus nuvertė provakarietišką Irako monarchiją, perversmą. CŽV padėjo naujajai Baath partijos vyriausybei, vadovaujamai Abdulo Salamo Arifo, atsikratyti šalies kairiųjų politikų ir komunistų. Vyriausybė surengė skerdynes, per kurias, naudojantis CŽV pateiktu asmenų, įtartų esant komunistais ir kairiaisiais, sąrašu, sistemingai buvo nužudyti išsilavinę Irako gyventojai (nužudytųjų skaičius nežinomas). Šiose skerdynėse dalyvavo ir pats Sadamas Huseinas. Nužudymų aukomis tapo šimtai gydytojų, mokytojų, inžinierių, teisininkų, karininkų ir politikų [34].

Pasak laikraščio „The New York Times“, JAV siuntė ginklus naujajam režimui. Tie ginklai vėliau buvo panaudoti prieš tuos pačius kurdų sukilėlius, remtus amerikiečių. Amerikos ir Jungtinės Karalystės naftos ir kitų sričių kompanijų, įskaitant ir „Mobil“ (naftos kompanija), „Bechtel“ (inžinerijos kompanija), „British Petroleum“ (tarptautinė naftos kompanija), verslai buvo plėtojami Irako teritorijoje [34].

Vidaus politika[taisyti | redaguoti kodą]

Kenedis savo vidaus politikos programą pavadino „Nauja riba“ (angl. New Frontier). Ši programa ambicingai žadėjo federalinį švietimo ir pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūros finansavimą. Programa taip pat žadėjo valdžios įsikišimą stabdant ekonomikos recesiją (nuosmukį). Kenedis prižadėjo sustabdyti rasinę diskriminaciją šalyje. 1963 metais Kenedis pateikė svarstyti mokesčių reformos įstatymą, pagal kurį būtų sumažintas gyventojų pajamų mokestis, tačiau kongresas parėmė šią reformą tik 1964 metais (jau po Kenedžio mirties). Keletas Kenedžio pasiūlytų didelių projektų susilaukė pritarimo kongrese, tačiau Kenedžio įpėdinio prezidento Džonsono valdymo laikotarpiu kongresas jau nebebalsavo už Kenedžio pasiūlymus.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Kenedis užbaigė griežtos fiskalinės (biudžeto) politikos periodą, liberalizuodamas valiutinę politiką, kad sumažinti palūkanų normas ir taip paskatintų ekonomikos augimą. Tokią politika vėliau buvo kaltinta iš dalies prisidėjus prie ekonominių problemų, kilusių XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, nes didesnės valdžios išlaidos didino infliaciją. Valdant Kenedžiui primą kartą JAV istorijoje valstybės biudžetas peržengė 100 milijardų dolerių ribą. 1961 ir 1962 metais Kenedžio priimti biudžetai buvo pirmieji šalies ne karo metų biudžetai, nepaveikti recesijos.

Pilietinės teisės[taisyti | redaguoti kodą]

Audringas valstybės sankcionuotos rasinės diskriminacijos užbaigimas buvo viena iš įtempčiausių vidinių Kenedžio eros problemų. 1954 metais JAV Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad rasinė segregacija mokyklose yra nekonstitucinė. Tačiau daugelis mokyklų, ypač pietinėse valstijoje, nepakluso tokiam Aukščiausiojo teismo sprendimui. Segregacija autobusuose, restoranuose, kino teatruose, tualetuose ir kituose viešose vietose išliko. Kenedis palaikė rasinę integraciją į visuomenę ir pilietinių teisių gerbimą. Per 1960 metų prezidentinę kampaniją, Džonas skambino Koretai Skot King, įkalinto pastoriaus Martino Liuterio Kingo žmonai, kas turbūt paskatino nemažai juodaodžių JAV piliečių balsuoti už Kenedį. Džono ir Roberto Kenedžių įsikišimas turėjo įtakos tam, kad Kingas buvo išleistas iš kalėjimo anksčiau laiko[35]. 1962 metais juodaodis Džeimsas Mereditas norėjo būti įtrauktas į Misisipės universiteto studentų sąrašus, tačiau to jam neleido padaryti šio universiteto baltieji studentai. Kenedis į tai atsakė nusiųsdamas 400 federalinių maršalų ir 3000 kareivių, kad garantuotų saugią Meredito studijų pradžią.

Kenedis iš pradžių manė, kad paprastų žmonių judėjimas už pilietines teises tik supykdys daugelį pietuose gyvenančių baltųjų rasės atstovų ir tik dar labiau komplikuos galimybes priimti įstatymus užtikrinančius pilietines teises, nes kongrese dominavo demokratai iš pietinių valstijų. Dėl šios priežasties Kenedis nuo pilietinių teisių judėjimų atsiribojo, kas paskatino daugelį pilietinių teisių judėjimo lyderių manyti, kad Kenedis neremia jų pastangų.

1963 metų birželio 11 dieną, prezidentas Kenedis įsikišo, kai Alabamos gubernatorius George Wallace užblokavo Alabamos universiteto duris, kad du afroamerikiečiai studentai negalėtų įstoti į universitetą. Gubernatorius pasitraukė tik tada, kai atvyko federaliniai maršalai, teisingumo ministro pavaduotojas ir Alabamos nacionalinė gvardija. Tą patį vakarą Kenedis pasakė garsiąją kalbą apie piliečių teises[36].

1961 metais Kenedis pasirašė įsakymą sukurti prezidentinę komisiją moterų teisių padėčiai tirti. Komisijos išvados atskleidė, kad moterys taip pat yra diskriminuojamos.

Pilietinės laisvės[taisyti | redaguoti kodą]

Reaguodama į įtarimus, kad Martinas Liuteris Kingas galėjo būti komunistas, Kenedžio administracija leido Federaliniam Tyrimų Biurui (FTB) klausytis privačių asmenų, tarp jų ir paties Kingo, telefoninių pokalbių. Šių nepagrįstų įtarimų kaltininkas buvo ne kas kitas kaip Džonas Edgaras Huveris (FTB įkūrėjas, FTB direktorius 1935–1972 metais), kuris nekentė Martino Liuterio Kingo, ir kurį jis laikė išsišokėliu tvarkos drumstėju. Nors teisingumo ministras Robertas Kenedis leido tik ribotą telefoninių pokalbių pasiklausymą, FTB, kaip buvo įprasta vadovaujant Huveriui, išplėtė leidimo ribas, leidžiančias jiems tirti bet kurias Kingo gyvenimo sritis, kurios jiems atrodė reikšmingos tirti – be Kenedžio žinios. Po Kenedžio mirties prezidento Džonsono administracija toliau leido klausytis Kingo telefoninių pokalbių. Kenedis taip pat pasinaudojo federalinių agentūrų pajėgomis, kad priverstų JAV Plieno korporaciją (US Steel) nekelti žaliavų kainų[37]. „The Wall Street Journal” rašė, kad JAV administracija nustatė plieno kainą jėga ir grasinimais.

Imigracija[taisyti | redaguoti kodą]

Džonas Kenedis nuo pat pradžių siūlė nuodugniai peržiūrėti JAV imigracinę politiką. Toks jo siekis vėliau buvo įgyvendintas – 1965 metais priimant Imigracijos ir pilietybės aktą, parengtą Kenedžio brolio senatoriaus Edvardo Kenedžio. Po šio akto pasikeitė imigracijos srautai: anksčiau daugiausiai buvo imigruojama iš šiaurės ir vakarų Europos šalių, po šio akto priėmimo pagausėjo imigracija iš Lotynų Amerikos ir Azijos. Šis įstatymas pakeitė anksčiau galiojusią tvarką, numatančią griežtą imigrantų atrinkimą. Įstatymas palengvino imigrantų šeimų susijungimą (imigrantų šeimų nariai galėjo taip pat imigruoti)[38]. Kenedis norėjo išardyti tvarką, pagal kurią imigrantai buvo atrenkami atsižvelgiant į šalį, iš kurios emigruojama. Taip Kenedis laikėsi savo pilietinių teisių politikos[39].

Kosmoso programa[taisyti | redaguoti kodą]

Kenedis siekė, kad JAV pirmautų kosminėse lenktynėse su SSRS. Kenedis dukart (1961 metų birželį ir 1963 metų rudenį) kreipėsi į Nikitą Chruščiovą dėl bendro darbo kosmoso tyrinėjimuose. SSRS buvo daug labiau pažengusi kosmoso technologijų srityje. 1961 metų gegužės 25 dieną kongrese Kenedis pirmą kartą pranešė apie siekį išlaipinti žmogų Mėnulyje.

Cquote2.png Visų pirmą, aš manau, kad ši tauta turėtų įsipareigoti pasiekti tikslą – dar nesibaigus šiam dešimtmečiui išlaipinti žmogų Mėnulio paviršiuje ir saugiai sugrąžinti jį atgal į Žemę. Nė vienas kosminės erdvės projektas tuo laiku nebus toks įspūdingas visai žmonijai, nė vienas kosminės erdvės tyrimo projektas nebus toks svarbus kaip šis. Ir nė vienas jų nebus toks sunkiai ir brangiai įgyvendinamas kaip šis.

'

Cquote1.png

[40] 1962 metų rugsėjo 12 Kenedis pasakė kalbą Rice universitete:

Cquote2.png Nė viena tauta, kuri tikisi būti lydere, nebus paskutinėje vietoje šiose kosminėse lenktinėse. <…> Mes pasirinkome skristi į Mėnulį ne todėl, kad tai yra lengva, bet todėl, kad tai yra sunku.

'

Cquote1.png

.[41] Antrą kartą, Kenedžiui pasiūlius, SSRS lyderis Nikita Chruščiovas buvo įtikintas, kad bendras darbas yra daug naudingesnis ir kad amerikiečių kosminės technologijos sparčiai juda į priekį. JAV paleido geostacionarinį žemės palydovą, ir Kenedis paprašė kongreso patvirtinti daugiau nei 25 milijardų dolerių vertės projektą „Apollo“.

1963 metų antroje pusėje Chruščiovas sutiko pradėti tiesioginį, bendrą SSRS ir JAV darbą. Tačiau Kenedis buvo nužudytas nespėjus šalims oficialiai pasirašyti susitarimo . 1969 metų liepos 20 dieną, praėjus beveik 6 metams po Kenedžio mirties, projektas „Apollo“ buvo įgyvendintas. Tądien JAV mėnulio paviršiuje išlaipino žmogų.

Nužudymas[taisyti | redaguoti kodą]

Prezidentas Kenedis, jo žmona Žaklin ir Teksaso gubernatorius važiuoja prezidentiniu limuzinu (nuotrauka daryta prieš pat Kenedžio nužudymą).

Prezidentas Kenedis buvo nužudytas Dalase, Teksaso valstijoje 12:30 popiet 1963 metų lapkričio 22 dieną, vizito į Teksasą metu. Į jį pataikė dvi kulkos: viena į kaklą, kita į galvą. 1 valandą popiet Džonui Kenedžiui buvo konstatuota mirtis. Kenedis mirė būdamas 46 metų amžiaus, dukart jaunesnis už Džeraldą Fordą (ilgiausiai gyvenusį JAV prezidentą). Kenedis yra anksčiausiai miręs JAV prezidentas.

Džonas Kenedis buvo nužudytas 1963 m. lapkričio 22 d. Dalase, Teksaso valstijoje. Ly Harvis Osvaldas (Lee Harvey Oswald) buvo apkaltintas šiuo nusikaltimu, tačiau po 2 dienų Džekas Rubis nužudė pagrindinį įtariamąjį, nespėjusį atsisėsti į teisiamųjų suolą. Džekas Rubis buvo nuteistas už nužudymą, tačiau vėliau jis susirgo ir nusižudė. Prezidentas Džonsonas sukūrė Voreno komisiją, pirmininkaujamą vyriausiojo teisėjo Erlo Voreno, ištirti nužudymą. Voreno komisija ir 1979 metų parlamento specialioji komisija padarė išvadą, kad Osvaldas buvo prezidento žudikas, tačiau šių komisijų išvados nesugebėjo tinkamai paneigti didesnio sąmokslo tikimybės.

Įvaizdis ir asmeninis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Oficialus Džono Kenedžio portretas Baltuosiuose Rūmuose

Džonas Kenedis būdamas kongreso nariu susitiko su savo būsima žmona Žaklin Buvjė. Pora sutuokė 1953 metų rugsėjo 12 dieną, praėjus metams po to, kai Kenedis buvo išrinktas senatoriumi. Kenedis su žmona buvo jaunesni palyginti su kitais prezidentais ir jų žmonomis. Jų populiarumas buvo panašus į pop dainininkų ar kino žvaigždžių nei į politiko populiarumą. Pora darė įtaką mados srovėms, o jų nuotraukos išplito daugelyje populiarių žurnalų. Nors prezidentas Eizenhaueris leido filmuoti prezidento spaudos konferencijas, Kenedis buvo pirmasis prezidentas paprašęs filmuoti ir tiesiogiai rodyti tokias konferencijas[42]. Žaklin Kenedi vadovavo Baltųjų rūmų restauracijos darbams, apstatė juos naujais baldais ir meno kūriniais. Pora į Baltuosiuose Rūmuose rengiamas vakarienes kvietė menininkus, rašytojus, intelektualus. Taip buvo pakeltas Amerikos menų įvaizdis.

Kenedžių šeima 1963 m.

Kenedžių šeimos gyvenimą sukrėtė keletas tragedijų. 1955 metais Žaklin Kenedi patyrė persileidimą, o 1956 metais pagimdė negyvą vaisių. Jų naujagimis sūnus Patrikas Buvjė Kenedis mirė 1963 metų rugpjūtį. Kenedžiai turėjo du vaikus, kurie pergyveno vaikystės amžių. Viena iš esminių Kenedžių giminės ypatumų yra eilė nesėkmių, lydėjusių visus giminės narius. Džono Kenedžio vyriausias brolis žuvo Antrojo pasaulinio karo metu, būdamas 29 metų amžiaus. Džonas Kenedis ir jo brolis Robertas Kenedis buvo nužudyti. Kitas Kenedžio brolis Edvardas vos nežuvo lėktuvo, o vėliau ir automobilio avarijoje.

Nuorodos (angl.)[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kennedy John Fitzgerald (Džonas Ficdžeraldas Kenedis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 736-737 psl.
  2. American Experience: John F. Kennedy
  3. "John Fitzgerald Kennedy National Historic site." (HHTML) Nuoroda tikrinta 2008-02-08.
  4. "John F. Kennedy Miscellaneous Information." JFK library.
  5. Kennedy, John F. (1981-10-16). Why England Slept. Greenwood Press Reprint.; Jean Edward Smith, „Kennedy and Defense: The Formative Years“, Air University Review, (Mar-Apr, 1967)
  6. "Lieutenant John F. Kennedy, USN." Naval Historical Center. 2002-06-18.
  7. Hove, Duane (2003) American Warriors: Five Presidents in the Pacific Theater of World War II Bard Street Press ISBN 1-57249-307-0
  8. Ted Chamberlain (July 11, 2002) JFK’s PT-109 Found, U.S. Navy Confirms (National Geographic News).
  9. Cover story, Time magazine, January 20, 1961
  10. T. Reeves, A Question of Character, p.140.
  11. Pulitzer.org FAQ
  12. Wall Street Journal, May 9, 2008, p W3, review of Counselor, by Ted Sorensen.
  13. Online NewsHour with Senior Correspondent Ray Suarez and physician Jeffrey Kelman, Pres. Kennedy’s Health Secrets, The NewsHour with Jim Lehrer transcript, November 18, 2002
  14. Kennedy, John F. (2002-06-18). "Address to the Greater Houston Ministerial Association." American Rhetoric.
  15. Tyner Allen, Erika. "The Kennedy-Nixon Presidential Debates, 1960." museum.tv.
  16. Kennedy-Nixon Debate
  17. Edward Smith, Dr. Jean (1967-03). "Kennedy and Defense The formative years." Air University Review. Nuoroda tikrinta 2007-09-18.
  18. Kennedy: Ask Not What Your Country Can Do For You!
  19. Kennedy: Ask Not What Your Country Can Do For You!
  20. YOUTUBE video of JFK Inaugural Address
  21. Examining the Presidency of John F. Kennedy
  22. Schlesinger, Robert Kennedy and His Times
  23. Jean Edward Smith, „Bay of Pigs: The Unanswered Questions“, The Nation, April 13, 1964
  24. Cuban missile crisis
  25. Cuban missile crisis
  26. What Is the Peace Corps?
  27. "CIA Memo: "Press Version of How Diem and Nhu Died"." (PDF) Central Intelligence Agency Office of Current Intelligence. Central Intelligence Agency: 1963-11-12.
  28. Frum, David (2000). How We Got Here: The '70s. New York, New York: Basic Books, 40–41.
  29. Jean Edward Smith, The Defense of Berlin, Baltimore: Johns Hopkins Press, 1963; Jean Edward Smith, The Wall as Watershed, Arlington, Virginia: Institute for Defense Analysis, 1966.
  30. [http://millercenter.org/scripps/archive/speeches/detail/3376 „Ich bin ein Berliner“ Speech (June 26, 1963) John Fitzgerald Kenedy (video and transcript)]
  31. JFK in History:Nuclear Test Ban Treaty
  32. "1963: Warm welcome for JFK in Ireland." BBC.
  33. JFK faced 3 death threats during '63 visit to Ireland| Deseret News (Salt Lake City)| Find Articles at BNET.com
  34. 34,0 34,1 "A Tyrant 40 Years in the Making." New York Times. 2003-12-15. Nuoroda tikrinta 2007-09-18.
  35. Brown, Mitchell. "Martin Luther King, Jr. Chronology." Louisiana State University.
  36. John F. Kennedy June 11, 1963 Civil Rights speech
  37. "Smiting the Foe", TIME, 1962-04-20.
  38. Ludden, Jennifer. "Q&A: Sen. Kennedy on Immigration, Then & Now." NPR. Nuoroda tikrinta 2007-09-20.
  39. "From Press Office: Senator John F. Kennedy, Immigration and Naturalization Laws, Hyannis Inn Motel, Hyannis, MA." americanpresidency.org: 1960-08-06. Nuoroda tikrinta 2007-09-20.
  40. Kennedy, John F. (1961-05-25). "Special Message to the Congress on Urgent National Needs Page 4." John F. Kennedy Library.
  41. Kennedy, John F. (1962-09-12). "President John F. Kennedy." Rice University.
  42. Rouse, Robert. "Happy Anniversary to the first scheduled presidential press conference - 93 years young!", 'American Chronicle', March 15, 2006.
Postas
Prieš tai:
Dvaitas Eizenhaueris
JAV prezidentas
19611963
Po to:
Lindonas Džonsonas

Vikicitatos

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.