Joaquin Sorolla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Soroljos autoportretas (1909, Soroljos muziejus, Madridas)

Choakinas Sorolja (kitaip Soroja, isp. Joaquin Sorolla y Bastida, 1863 m. vasario 27 − 1923 m. rugpjūčio 10 d.) – XIX a. pb − XX a. pr. ispanų tapytojas, kurio dailė buvo paveikta impresionizmo. Daugiausia vaizdavo gimtojo krašto kasdienes žmonių gyvenimo scenas, Valensijos paplūdimius. Nutapė portretų

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Choakinas Sorolja gimė 1863 m. vasario 27 d. Valensijoje. Po 2 metų choleros epidemijos metu mirė abu jo tėvai. Našlaičiais likusius Choakiną ir mažametę jo seserį priglaudė teta iš motinos pusės Isabel Bastida ir jos vyras José Piqueres.[1] Mažu būdamas Sorolja parodė polinkį piešimui, bet mažai noro mokintis. Dėdė buvo jį susigrąžinęs darbui jo spynų dirbtuvėse, kartu leido Soroljai lankytis vietos mokyklos piešimo klasėje. Joje Sorolja parodė daug žadantį talentą ir 15 metų paliko dėdės spynų dirbtuves, bei 1978 m. pradėjo mokytis San Carlos vaizduojamojo meno akademijoje Valensijoje. Jo profesoriumi buvo Gonzalo Salvá, pamokas vedė tapytojas Ignacio Pinazo Camarlench. Akademijoje jo mokslus rėmė garsus to meto Valensijos fotografas Antonia Garcia, kurio dukrą Clotilde būsimasis dailininkas vėliau vedė. Mokymosi akademijoje metu Sorolja kelis kart lankėsi Madride, eksponavo pirmuosius darbus, iš kurių svarbiausiu laikomas „Gegužės 2-oji“, vaizduojantis ispanų pasipriešinimą Ispanijos nepriklausomybės kare. Šis paveikslas dar svarbus tuo, kad buvo tapytas plenere. Prado muziejuje Sorolja kopijavo iš Velaskeso ir Riberos darbų.

1884 m. Soroljos paveikslas laimėjo Valensijos akademijos antrąjį medalį ir stipendiją studijoms Italijoje. 1885 m. Sorolja persikėlė į Romą keliems mėnesiams. Po to pabuvojo Paryžiuje, kur susipažino su tuometinėmis naujausiomis dailės mokyklomis, impresionizmu, realizmu, natūralizmu. Lankėsi Jules Bastien-Lepage ir Adolf von Menzel parodose. Grįžęs į Romą, kurioje dominavo akademistiniai reikalavimai tapybai, sukūrė paveikslą tradicine religine tematika „Išganytojo palaidojimas“. Jau tuo metu Sorolja parodė polinkį vaizduoti savo laikmečio kasdienes žanrines scenas. 1887 m. Sorolja antrąkart lankėsi Italijoje, pabuvojo Asyžiuje, kur kopijavo iš italų protorenesanso darbų. 1888 m. Sorolja vedė Clotilde García del Castillo. 1889 m. dalyvavo pasaulinėje parodoje Paryžiuje. 1890 m. gimė pirmas vaikas María Clotilde, 1892 m. − sūnus Joaquín, 1895 m. − duktė Elena.

Apie 1890 m. Sorolja su šeima persikėlė į Madridą, kur 1892 m. susilaukė pirmos reikšmingos sėkmės − aukso medalio už paveikslą „Kita Margarita“ nacionalinėje parodoje. Kitą medalį laimėjo 1895 m., o 1901 m. − Garbės medalį. 1900 m. laimėjo Didįjį prizą iš ispanų dailininkų Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Po to sekė sėkmingos parodos Europoje ir JAV. 1906 m. buvo surengta kapitalinė, apie 500 darbų paroda Paryžiuje, dailininkas apdovanotas garbės legiono ordinu. 1911 m. Amerikos ispanų draugija užsakė paveikslų seriją savo bibliotekai Niujorke. 1920 m. Sorolją užklupo insultas bedirbant ties molbertu nuosavam sode. Paskutinius tris metus dailininkas praleido paralyžiuotas. Choakinas Sorolja mirė 1923 m. rugpjūčio 10 d. Palaidotas Valensijos kapinėse, kur vėliau palaidota jo žmona (mirusi 1929 m.) ir visi vaikai. Soroljos kūrybinį palikimą sudaro apie 2000 darbų. Didelę dalį darbų Soroljos našlė testamentu paliko Ispanijos visuomenei. Po Clotilde mirties buvęs poros namas Madride buvo pertvarkytas į Soroljos muziejų, kuris atidarytas 1932 m.

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Joaquin Sorolla – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka