Joana Narutavičienė
| Joana Narutavičienė | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1868 m. kovo 21 d. Klyšiai, Akmenės valsčius, Rusijos imperija |
| Mirė | 1948 m. vasario 19 d. (79 metai) Varšuva, Lenkija |
| Palaidotas (-a) | Povonzkų kapinėse |
| Tėvas | Ipolitas Bilevičius |
| Motina | Elena Daugirdaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Stanislovas Narutavičius |
| Vaikai | Zofija Jonas Elena Kazimieras Narutavičius |
| Veikla | Mokytoja, visuomenės veikėja. |
Joana Bilevičiūtė-Narutavičienė (lenk. Joanna Billewiczówna-Narutowiczowa) (1868 m. kovo 21 d. Klyšiuose, Rusijos imperija – 1948 m. vasario 19 d. Varšuvoje, Lenkijos Liaudies Respublika) – mokytoja, visuomenės veikėja, pirmoji Lietuvos moteris įgijusi aukštąjį išsilavinimą Vakaruose – Ciuriche (Šveicarija),[1] nepriklausomybės akto signataro Stanislovo Narutavičiaus žmona.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė 1868 m. kovo 21 d. Klyšiuose. Tėvas Ipolitas Bilevičius, motina Elena Daugirdaitė.[2] J. Bilevičiūtė per tėvo liniją buvo Juzefo Pilsudskio pirmos eilės pusseserė. Baigė filosofijos studijas Ciuricho universitete. 1889 m. Ciuriche buvo įregistruota civilinė Stanislovo Narutavičiaus ir Joanos Bilevičiūtės santuoka, o 1890 m. Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje ir bažnytinė santuoka. Po studijų ir santuokos su vyru trumpai gyveno Varšuvoje, 1891 m. grįžo į Lietuvą, kur trumpai apsistojo Vilniuje, po to išvyko į vyro dvarą Brėvikiuose, kur 1891–1899 m. ir 1904–1907 m. dirbo mokytoja, kur mokytojavo lietuvių kalba. Su vyru susilaukė 4 vaikų: Sofijos (1893), Jono (1896), Elenos (1899) ir Kazimiero (1904).
1907 m. išvyko į Telšius, kur savo įsteigtoje privačioje mergaičių progimnazijoje mokė aritmetikos ir lenkų kalbos. I pasaulinio karo metu pasitraukė į Smolensko guberniją, Roslavlį, kur taip pat dirbo mokytoja. 1918 m. kartu su vyru grįžo į Lietuvą ir toliau mokė kaimo vaikus Brėvikiuose bei Alsėdžiuose. Nuo 1926 m. gyveno Kaune, kur iš pradžių dirbo lenkų kultūros ir švietimo organizacijoje ,,Žibintas”, po to mokytojavo lenkiškoje Kauno Adomo Mickevičiaus gimnazijoje, nuo 1929 m. iki 1934 m. buvo šios gimnazijos vicedirektore, laikinai pavaduodavo ir gimnazijos direktorių. Nuo 1930 m. priklausė Kauno lenkių moterų akademiniam klubui Znicz. 1932 m. po tragiškos vyro mirties (jam nusižudžius), metė pedagoginį darbą ir grįžo į Brėvikius, kur tvarkė apleistą dvarą.[3] II pasaulinio karo metu gyveno Kaune, slėpė žydus. 1945 m. persikėlė gyventi į Varšuvą, kur ir mirė 1948 m. vasario 19 d., palaidota Povonzkų kapinėse.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- K. Buchowski Polacy w niepodległym państwie litewskim 1918–1940, Białystok 1999, s. 193
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žemaičių bajoras Stanislovas Narutavičius Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Geneologija (ang.)
- ↑ Už kiekvieno didžio vyro – didi moteris! Archyvuota kopija 2013-03-06 iš Wayback Machine projekto.