Joachim Wtewael

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Joachimo Jutevalio autoportretas, 1601 m., Centrinis Utrechto muziejus

Joachimas Jutevalis (Jutevalas, ol. Joachim Wtewael, Uytewael, 1556 m., Utrechtas – 1638 m. rugpjūčio 1 d., Utrechtas) – XVII a. pr. Nyderlandų tapytojas, manieristas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Joachimas Jutevalis gimė 1556 m. Utrechte. Iš pradžių jis mokėsi tėvo stiklo dirbinių dirbtuvėse. 1588−1592 m. lankėsi Italijoje ir Prancūzijoje su rėmėju, Sen Malo vyskupu Charles de Bourgneuf de Cucé. Jo paveikslas „Veneros ir Dianos apoteozė“ (apie 1592 m.) rodo susipažinimą su Parmidžanino ir prancūzų Fontenblo mokyklos dailininkų kūryba. 1592 m. Jutevalis dokumentuotas grįžęs į Utrechtą. 1595 m. jis vedė Christina van Halen, su ja susilaukė dviejų sūnų ir dviejų dukterų. 1596 m. sukūrė dviejų vitražų dizainą St. Janskerk bažnyčiai Gaudoje.

Jutevalio kūryba atliepė Harlemo manieristų (Hendrikas Golcijus, Karelas van Manderas, Kornelis van Harlemas) paveikslus. Dauguma Jutevalio paveikslų vaizdavo mitologines ir biblijines scenas. Jis yra nutapęs portretų. Jutevalio stiliui būdingi tipiški šiaurės manierizmo bruožai: raiškios dekoratyvios spalvos, neracionali erdvė ir sudėtingos veikėjų pozos. Viso išliko daugiau nei 100 Jutevalio paveikslų ir apie 80 piešinių. Vėlesnėje kūryboje Jutevalis į savo paveikslus įtraukė realistiškesnių motyvų, kaip gyvūnų ir virtuvės rakandų vaizdavimą, įtakotą Jakopo Basano. Keli jo paveikslai buvo perkelti į graviūras. Jutevalis buvo pasiturinčiu Utrechto piliečiu, prekiavo linu, buvo kelis kartus išrinktas į miesto tarybą. 1611 m. buvo vienas tapytojų Šv. Luko vardo gildijos įkūrėjų Utrechte. Joachimas Jutevalis mirė 1638 m. rugpjūčio 1 d. Utrechte. Jo sūnus Piteris Jutevalis (1596−1660) tapo tapytoju, žinomi išlikę 5 sūnaus paveikslai ir apie 20 priskiriama.

Darbų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • From Rembrandt to Vermeer: 17th-Century Dutch Artists. Sud. Turner, Jane. Macmillan Reference, 2000, p. 406-408
  • wga.hu