Jurgis Podiebradietis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
|
Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą. |
| Jurgis Podiebradietis | |
|---|---|
| Čekijos karalius | |
| |
| Kunštato kunigaikščių Podiebradų linija | |
| Visas vardas | Jiržis Podiebradietis (ček. Jiří z Kunštátu a Poděbrad) |
| Gimė | 1420 m. balandžio 23 d. Podiebradai (?) |
| Mirė | 1471 m. kovo 22 d. Praha |
| Palaidotas (-a) | Švento Vito katedra |
| Tėvas | Viktorinas Podiebradietis |
| Motina | nežinoma |
| Sutuoktinis (-ė) | Kunhuta Šternberkietė (1441-1449 m.) Johana Rožmitalietė (1450-1471 m.) |
| Vaikai | Jindržichas iš Podiebradų ir Miunsterberko Hynek z Poděbrad Viktorín z Poděbrad |
 | |
| Kiti titulai | husitų karalius |
| Valdė | 1458 m. - 1471 m. (~13 metų) |
| Karūnavimas | 1458 |
| Pirmtakas | Ladislav Pohrobek |
| Įpėdinis | Vladislovas Jogailaitis |
 Vikiteka |
Jurgis Podiebradietis |
Jiržis Podiebradietis (ček. Jiří z Poděbrad, 1420 m. balandžio 23 d. Podiebraduose – 1471 m. kovo 22 d. Prahoje) – Čekijos karalius (1458-1471 m.).
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jiržis iš Kunštato ir Podiebradų valdė Čekijos karalystę nuo 1458 m., kai buvo išrinktas čekų didikų, iki 1471 m., kai netikėtai mirė Prahoje. Jis tapo vieninteliu Čekijos karaliumi, kuris buvo kilęs ne iš valdovų dinastijos, o iš Čekijos didikų. Po jo valdė tik karaliai iš svetimų dinastijų.
Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jiržis kilęs iš Kunštato didikų Podiebradiečių linijos. Šią liniją pradėjo jo prosenelis Bočekas I († 1373 m.), kuris pirmasis save vadino kaip iš Kunštato ir Podiebradų. Jiržio tėvas buvo Viktorinas Podiebradietis (ček. Viktorín z Poděbrad).
Būdamas keturiolikos metų 1434 m. dalyvavo Lipanų mūšyje neradikalių husitų bei katalikų pusėje. Tapęs karaliumi taip pat simpatizavo neradikaliems husitams (utrakvistams).
Būdamas Mlados Boleslavės srities etmonas (ček. hejtman, vok. Landeshauptmann), Jiržis tapo artimas Hinekui Ptačekui iš Pirkštejno. Jam mirus, perėmė Čekijos didikų sistemos valdymą, ėmė vadovauti husitams. Tuo tarpu vėl pradėjo aktyviai veikti katalikų opozicija, ir Jiržis, supratęs pavojų, 1448 m. užgrobė Prahą.
1452 m., vadovaudamasis programos, nukreiptos prieš radikaliuosius husitus, dvasia, Jiržis užėmė Taborą, taip likviduodamas taboritus, kaip religinius ir politinius priešininkus. Jis paskelbė save Čekijos karalystės „tvarkytoju“ ir bandė ją, nuniokotą husitų revoliucijos, atstatyti. Tam labiausiai trukdė taip vadinamas Strakonicų susivienijimas (didikų-katalikų sąjunga).
Jiržis Podiebradietis - etmonas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Esant tokioms aplinkybėms, geriausia išeitis jam buvo vaiko Ladislavo Pomirtinio pripažinimas Čekijos karaliumi. Savo išskirtinių diplomatinių sugebėjimų ir linkimo į kompromisus dėka iš imperatoriaus gavo savo šalies valdytojo titulo pripažinimą. Vienoje susitiko su Ladislavu Pomirtiniu ir susitarė dėl sąlygų, kad Ladislavas būtų pripažintas karaliumi. Tokiu būdu Ladislavas Pomirtinis 1453 m. buvo karūnuotas Čekijos karaliumi, bet buvo nepilnametis, dėl to Jiržis išsaugojo faktinę valdžią ir toliau stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp kališnykų pakraipos bei katalikiškos pakraipos didikų ir iš dalies atstatyti karaliaus (kaip institucijos) nuosavybę.
Prieš savo priešininkus nedvejojo panaudoti ir brutalią jėgą: ar tai būtų Saksonijos kunigaikščiai šiaurės vakarų Čekijoje, ar radikalusis husitas Jonas Kolda iš Žampacho; o savo galingesnius priešus (Rožumberkus ar Šternberkus) Jiržis eliminuodavo paskirdamas juos į svarbius postus ir taip nusiųsdamas į politinį užribį. 1457 m. Ladislavas Pomirtinis mirė nuo leukemijos, dėl to kilo naujo karaliaus rinkimų klausimas. Iš pradžių atrodė, jog juo taps kažkuris valdovų dinastijos narys (pvz., imperatorius Frydrichas III habsburgietis, lenkų karalius Kazimieras Jogailaitis ar Saksonijos Vilhelmas III), bet pagaliau 1458 m. kovo 2 d. Čekų seimas Senamiesčio rotušėje karaliumi išrinko Jiržį Podiebradietį.
Diplomatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Priežastis, dėl ko Jiržis buvo išrinktas karaliumi buvo ta, kad čekų kališnykų bajorai troško išsaugoti ligšiolinius husitų revoliucijos pasiekimus, pirmiausia komunijos priėmimą abiem pavidalais (kai visi dalyviai, ne vien tik dvasininkas, eucharistijos metu priima ne tik duoną/kūną, bet ir vyną/kraują). Dėl to jiems reikėjo „husitų karaliaus“ (šį pavadinimą reikėtų suprasti kaip nuosaikių husitų karalius). Ne tik kyšių bei pažadų dėka (kaip antai Jonui II iš Rožumberko), bet ir spaudimu bei grasinimais pasiekė, kad jam balsus atiduotų ir čekų katalikų didikai. Vis dėlto Jiržio rinkimuose nedalyvavo Čekijos karūnos šalutinių (katalikiškų) žemių atstovai. Jo nerėmė ir Moravijos katalikai. Naujas karalius sąžiningai vykdė Bazelio kompaktatų nuostatas. Tuo pačiu stengėsi užtikrinti taikų gyvenimą tarp utrakvistų/kališnykų daugumos ir katalikų mažumos. Pakantus kitoms religijos atšakoms Jiržis buvo ir asmeniniame gyvenime. Abi jo žmonos – Kunhuta Šternberkietė ir Johana Rožmitalietė buvo katalikės. Savo karūnavimo išvakarėse slapta Popiežiaus legatams prisiekė ištikimybę popiežiui (tada valdė Pijus II) bei pažadėjo persekioti eretikus. Šią priesaiką abi pusės traktavo skirtingai: Romos kurija ją suprato kaip Jiržio nusisukimą nuo kalicho, pats karalius Jiržis tai suprato kaip pažadą persekioti Unitas Fratrum (ček. Jednota bratrská) narius (taip pat Valdenskius, Mikulašencus, kitus), kuriuos iš tikrųjų negailestingai persekiojo. Savo pripažinimą Čekijos karaliumi svetur buvo priverstas išsikovoti ginklu. Įsibraudamas į Austriją privertė Albrechtą VI Habsburgietį (1418 – 1463) atsisakyti pretenzijų į Moraviją. Silezija ir abi Lužicos (aukštoji ir žemoji) Jiržį karaliumi pripažino jau 1459/1460 metais. Savo diplomatinio lankstumo dėka Jiržis laimėjo imperatoriaus Frydricho III simpatijas, kuris jam 1459 m. paskyrė Čekijos karūnos žemių valdą ir kurfiursto pareigas bei Čekijos karalystės privilegijas. Bet tai nulėmė draugystės su Karaliumi Motiejumi Korvinu pabaigą, kuriam pagelbėjo pasiekti Vengrijos karaliaus sostą (ir kurio išrinkimo nepripažino Frydrichas III, pats siekęs sosto motyvuodamas, kad yra Ladislavo Pomirtinio dėdė), bei ištekino už jo savo dukterį Kotryną Podiebradietę.
Husitų karalius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jiržis tapo valdovu, gerbiamu tiek tėvynėje, tiek ir užsienyje. Tuo tarpu visą savo politinį gyvenimą – nuo ankstyvos jaunystės iki tapdamas karaliumi – turėjo didelį tarptautinį politinį trūkumą: absoliučios daugumos išsimokslinusių europiečių bei priešininkų (pirmiausia šalutinių čekijos karūnos žemių (katalikiškos Žemutinės Silezijos (Vroclavo), katalikiškos vokiškų Moravijos miestų) buvo laikomas husitų eretiku bei žemo rango pasipūtėliu (netgi neva nesantuokiniu – iš tiesų, jo tėvas Viktorinas Podiebradietis neaiškiomis aplinkybėmis vedė ir tapo tėvu husitų kovų įkarštyje vos 17 metų amžiaus, žmona žuvo taip pat husitų mūšyje; Jiržis vaikystėje – iki 7 metų amžiaus – gyveno su tėvu, iki šio mirties (1427 m.), kai tapo visišku našlaičiu), neteisėtai uzurpavusiu sostą.
Situacija ir toliau prastėjo po to, kai popiežius Pijus II pradėjo spausti Jiržį, kad susidorotų su eretiškais husitais. Karalius išsiuntė įgaliotus pasiuntinius (jiems vadovavo Zdenekas Kostka iš Postupicų) su reikalavimu (1462 m. kovo mėn.) ratifikuoti Bazelio kompaktatus, pirmiausia bent du iš keturių artikulų: taurės (kalicho) (t. y.komunijos ėmimo abiem pavidalais) legalizavimą bei kališnykų kunigo Jono Rokycanos patvirtinimą Prahos arkivyskupu. Pijus II abu reikalavimus atmetė motyvuodamas tuo, jog taurė (kalichas) buvo leistas tik pirmajai husitų kartai ir kad Romos kurija su kompaktatais niekuomet oficialiai nesutiko. Nors tai tiesiogiai nebuvo ištarta, tapo aišku, jog nuo šio momento kališnykai – su karaliumi priešakyje – tapo eretikais.
Bandymas suvienyti Europą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jiržis jau seniai numatė, jog teks susiremti su popiežiumi (be to, apie nesėkmingų derybų eigą Romoje buvo nuolat informuojamas), dėl to nusprendė užsitikrinti paramą tarp sąjungininkų Europos valdovų katalikų. Jo pirmasis patarėjas, humanistas Antonio Marini iš Grenoblio, inspiravo karalių jau 1462 m. gegužės mėn. sukurti Visuotinės krikščionių taikos organizaciją („ček. Smlouva o nastolení míru v celém křesťanstvu“). Organizacijos nariai laikytųsi taikos įtvirtinimo, pagarbos valstybių nacionaliniam suverenitetui, nesikišimo į vidaus reikalus principų, o nesutarimus spręstų tarptautiniame tribunole („viešame konsistoriume“); organizacija suvienytų Europą kovoje prieš turkus (nebent ir šie sutiktų prisijungti ir laikytis visų sutarties principų) – „atkakliausius bei žiauriausius krikščionybės priešus“ – ir išvytų juos iš buvusių krikščioniškų žemių. Sąjungos (federacijos) valstybės, įeinančios į didesnius vienetus (Galija, Germanija, Italija, Ispanija), gautų po vieną balsą, o Prancūzija vadovautų. Tuo tarpu apie popiežių projektas beveik neužsiminė ir numatė jam tik mažai reikšmingą vaidmenį. Būtent tai projektui ir pakenkė. A. Marini buvo išsiųstas su slapta misija po Europos valdovų rezidencijas – per vėlesnius 2 metus keliskart aplankė Serenissimą (Venecijos respubliką (697 – 1797)), Prancūzijos karalystę, Burgundijos kunigaikštystę, Lenkijos karalystę, Vengrijos karalystę, Brandenburgo markgrafystę bei Saksonijos kurfiurstiją. Tik pas vokiečių kunigaikščius, Lenkijos bei Prancūzijos karalius projektas susilaukė palankių atsiliepimų. Venecijiečiai atsisakė bet ką daryti be popiežiaus palaiminimo, Korvinas buvo tiesiogiai papirktas popiežiaus subsidijų, Burgundija ėjo link konfrontacijos su Prancūzijos karalyste ir iš viso atsiliepė šaltai. Net kita slapta delegacija (vadovaujama Albrechto Kostkos iš Postupicų kartu su A. Marini), skirta specialiai Prancūzijai (1464 m. gegužė), nepajėgė įveikti meistriškų kurijos diplomatijos intrigų bei spaudimo. Liudvikas XI sutiko tik su dvišale sutartimi dėl draugystės.
Revoliucinga ir daugeliu atžvilgių savo laikmetį pranokstanti mintis sukurti viduramžių „Tautų bendriją“ (analogas šiuometinei JTO ar ES) vis dėlto nerado pritarimo. Jiržio pastangos vargu ar galėjo prasimušti tokiu pavidalu, nepaisant Popiežiaus galios tais laikais, kai bažnyčia vaidino žymiai didesnį vaidmenį bendruomenės gyvenime, negu dabar.
„Nuo Čekijos iki pasaulio krašto“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nepaisant Visuotinės taikos organizacijos projekto kracho, Jiržis neatsisakė pastangų neutralizuoti Čekijos karalystės (anot Popiežiaus kurijos, „čekiškos opos krikščionijos kūne“) diplomatinės bei ekonominės izoliacijos grėsmę. Kad apsigintų nuo neigiamo čekų įvaizdžio užsienyje, jis nutarė kelionėn po Europą išsiųsti dar vieną misiją, šį kartą viešą, su nemažu finansiniu aprūpinimu. Bet oficialiai ji neturėjo jokios specialios užduoties nei valstybinės misijos charakterio, o buvo įforminta kaip karaliaus svainio Zdeneko Levo (Liūto) iš Rožmitalo riteriška kelionė (dėl to glejtas (vok. Geleitrecht) buvo jam išduotas ne karaliaus, o karalienės Johanos: „...kad ponas brolis, visapusiškai susipažindinamas su žmonių papročiais bei morale, geriau galėtų tvarkyti savo gyvenimą ir įgyti patikimus riteriškus įgūdžius...“). Išskirtiniu riterišku elgesiu (kelionėje-misijoje dalyvavo ir žymūs Čekijos karvedžiai Jonas Žehrovskis iš Kolovratų bei Burianas Švamberkietis), mišria tautine (čekai bei vokiečiai), taip pat ir konfesine (utrakvistai bei katalikai) sudėtimi, prašmatniomis dovanomis Europos valdovams misija turėjo užduotį sukurti užsienyje gerą įvaizdį (potekstėje, žinoma, išliko mintis paskatinti platesnį Europos valdovų bendradarbiavimą). 1465 m. lapkričio 26 d. 40 narių misija su 52 žirgais ir vienu vežimu su atsargomis išvyko iš Prahos.
Šią misiją savo dienoraštyje aprašė Vaclavas Šašekas iš Byržkovo, tuo inspiruodamas čekų romanų rašytoją Aloyzą Jiraseką parašyti žinomą knygą „Nuo Čekijos iki pasaulio krašto“ (ček.: Z Čech až na konec světa).
Karai su Vengrija ir mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Toliau gilėjanti priešprieša tarp karaliaus ir popiežiaus paskatino nepatenkintą dalį katalikiškų valdininkų bei miestų priešintis karaliui. Jau nuo 1463 m. karą karaliui paskelbė Vroclavas. Popiežius Pijus II 1464 m. vasarą iškvietė karalių Jiržį į bažnytinį teismą kaip eretiką. Atvykimo terminas (tais laikais įprastas) – ne vėliau, kaip iki 180 parų (apsisprendė tai padaryti dar iki kryžiaus žygio prieš turkus – šiam reikalui teikė pirmenybę). Tačiau mažiau negu du mėnesius po iškvietimo popiežius mirė. Kitas popiežius Paulius II tą iškvietimą 1465 m. rugpjūčio 2 d. pakartojo. Kadangi popiežius iki 180 parų nerado jėgos, kuri Jiržį galėtų nubausti (niekas iš Jiržio kaimynų tada ar nenorėjo, ar tam neturėjo pakankamai stiprios bei tinkamos kariuomenės), terminą pratęsė. Roma bent jau stiprino spaudimą menkindama Jiržio poziciją karalystės viduje. 1465 m. gruodį popiežius visiems karalystės pavaldiniams anuliavo ištikimybės karaliui priesaikas bei įsipareigojimus. 1466 m. gruodžio 23 d. popiežius Jiržį prakeikė kaip nepataisomą eretiką, nesilaikantį priesaikos bei „šėtoną žmogaus kūne“, paskelbė jį netekus sosto bei paskelbė prieš jį kryžiaus karą. Popiežiaus paskatinti, 1465 m. lapkričio 28 d. grupė (16) maištautojų (visi buvo bajorai – katalikai, jiems vadovavo buvęs Jiržio svainis Zdenekas Šternberkietis) Žaliojoje kalvoje (ček. Zelená hora) įsteigė Zelena horos susivienijimą (ček. Jednota zelenohorská). Šis susivienijimas per trumpą laiką rado bendraminčių Vroclave, kai kuriuose Moravijos katališkuose suvokietintuose miestuose: Pilzene, Brne, Jihlavoje, Znojme, kilo karas prieš karalių. Ta proga, kad prieš Jiržį buvo organizuojamas kryžiaus karas, pasinaudojo ambicingas Vengrijos karalius Motiejus Korvinas, buvęs Jiržio žentas, tapęs jo vadu. Jo ataka, pradėta 1468 m. kovo mėn. įsiveržimu į Moraviją, iš pradžių buvo sėkminga. Korvinas palaipsniui naikino Jiržio pozicijas. Gegužės mėn. jau vyko kovos pietvakarių Moravijoje, gegužės 14 d. buvo paimtas ir sunaikintas Tršebyčas (ček. Třebíč), vėliau apsupta Špilberko pilis Brne, vienuolynas Hradisko (ček. Klášter Hradisko). Čekų kariuomenės žygis prieš Korviną baigėsi katastrofa prie Zvolės (ček. Bitva u Zvole) (kariuomenė, vadovaujama Jono Kostkos iš Postupicų, buvo visiškai sunaikinta ir pats Jonas Kostka mirtinai sužeistas). Neatlaikę apsupties, pasidavė ir vienuolyno Hradisko įgula, o po pusės metų (1469 m. vasarį) Špilberkas. 1469 m. vasarį Korvinas, su galinga kariuomene pradėjęs Kutnos Horos puolimą, nelauktai patyrė nesėkmę prie Vilemovo Rytų Čekijoje, kai su visa kariuomene pateko į spąstus. Suimtas Korvinas, priverstas akis į akį susitikti su karaliumi Jiržiu, gelbėjosi prisiekinėdamas, jog baigs karą ir pažadėdamas Jiržiui pagalbą derybose su popiežiumi. Jiržis lengvabūdiškai juo patikėjo ir liepė Korviną su visa kariuomene paleisti. Bet Korvinas savo pažadus tuoj „pamiršo“ ir toliau karalių puldinėjo bei Olomouce suorganizavo savo karūnavimą Čekijos karaliumi 1469 m. gegužės 3 d. Birželį Bohemijos seimas šį karūnavimą atmetė (Jiržis sarkastiškai atsiliepė, jog ir pats sugebėtų Prahoje suorganizuoti dar keturių karūnavimą ir tuomet Bohemijoje būtų buvę iš viso net šeši karaliai) ir priėmė Jiržio pasiūlymą (supratęs, jog vargu ar to meto aplinkybėmis pavyktų išsaugoti karūną Podiebradiečių dinastijai, galutinai palaidojo ilgai puoselėtą viltį po mirties perleisti karūną savo sūnui), kad Čekijos karūna po šio mirties atitektų Vladislovui Jogailaičiui (Kazimiero sūnui). Seimas dar pasiūlė, kad Vladislovas galėtų vesti Jiržio dukrą Liudmilą Podiebradietę (bet šios vestuvės neįvyko). Naujas karų turas prasidėjo 1469 m. liepą. Jiržio sūnus Jindržichas Podiebradietis sėkmingai žygiavo į Lužicą, Sileziją, kovėsi su vengrais Moravijoje, pasiekė Slovakiją ir nusiaubė Vaho apylinkes. Zelenos horos susivienijimas patyrė vieną nesėkmę po kitos. Korvino kariauna buvo kelis kartus nugalėta. Korvinas turėjo bėdų ir namuose: dukart buvo užpultas turkų. Vengrijos bajorai jį kaltino, jog avantiūristiškai blogina situaciją karais keliose vietose. 1470 m. Jiržis perėjo į puolimą: keliskart puolė Vengriją. Kai Jiržis 1470 m. rugpjūtį puolė Sileziją, tai sužinojęs Korvinas nusprendė surengti diversiją: jo greiti raiteliai puolė Kolyną. Jiržiui reikėjo skubiai grįžti gintis, bet negalėjo dėl Odros bei Moravos potvynių. Kritiškoje situacijoje gelbėjo pati karalienė Johana. Jos kariuomenė Korvino kariauną sustabdė, o kaimiečiai surengė spąstus užnugaryje. Čekų neapykanta vengrams augo dieną iš dienos. Moravija per karus su vengrais nukentėjo labiau, nei per husitų karus. Neapykantą audrino ir žudymai „vengrišku būdu“: smeigimai ant baslio, patekusių į vengrų spąstus 585 karių galvų panaudojimas katapultų užtaisams ir panašiai. Jiržis ruošėsi lemiamai kovai, o Korvinas stengėsi lemiamo mūšio išvengti, nes bijojo, kad neabejotinai pralaimėtų. Pergalė buvo ranka pasiekiama, bet jai sutrukdė Jiržio greitai progresuojanti liga ir nelaukta mirtis. Smarkus tinimas prasidėjo 1471 m. sausį, kilo nuo kojų ir apėmė visą kūną. Per užgavėnes vyko sūnaus Hineko ir Kotrynos Saksonietės (ček. Kateřina Saská) vestuvės (jau pats faktas, jog Vilhelmas III nepabūgo ištekinti dukrą į „eretišką“ Čekiją rodo, kad reikalai pakrypo į gerąją pusę) ir karalius spinduliavo optimizmu nepaisant to, kad visai nebegalėjo judėti. Liga progresavo vis sparčiau. Mirė, iki paskutinės minutės dirbdamas, tvarkydamas valstybės reikalus, 1471 m. kovo 22 d. Palaidotas Prahoje, Šv. Vito katedroje.
Antropologinę Jiržio palaikų ekspertizę atliko prof. Emanuel Vlček, DrSc. ir nustatė, kad Jiržis Podiebradietis kentėjo nuo anasarkos (viso kūno edema), nutukimo, sąlygotų tikėtinai medžiagų apykaitos sutrikimų. Dėl to jo portretai buvo daromi tik iki jam sukako 30 metų. Turėjo didelį tulžies akmenį, buvo kepenų pakitimų. Ūgis apie 165 cm, jaunystėje patyrė veido sužalojimą bei abiejų šeivikaulių lūžius (kurie, beje, gerai suaugo).
Jiržio šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jiržis buvo du kartus vedęs: pirmą kartą Kunhutą Šternberkietę, kuri mirė 1449 m. Su ja turėjo septynis vaikus. Antrą kartą buvo vedęs Johaną Rožmitalietę. Su ja turėjo tikriausiai penkis vaikus. Trims savo sūnums dovanojo Miunsterbergo kunigaikštystę (vok. Herzogtum Münsterberg). Jų vaikai ten įkūrė savą dinastiją. Sūnus Hinekas Podiebradietis – žinomas kaip poetas; anūkas Bartolomėjus Miunsterbergietis buvo žymus diplomatas.
Vestuvės su Kunhuta Šternberkiete vyko 1441 m. Jų vaikai buvo: (∞ ženklas žymi aukščiau nurodyto asmens sutuoktinį; po jo nurodyti metai yra jų vestuvių m.)
- ∞ 1463 m. Markéta iš Pirkštejno
- ∞ 1474 m. Žofie iš Těšíno
- ∞ 1480 m. Markéta iš (angl. March of Montferrat) Montferato
- ∞ 1467 m. Uršulė Brandemburietė (1450 - 1508)
- Kotryna Podiebradietė (1449 – 1464), Vengrijos karalienė
- ∞ 1461 m. Motiejus Korvinas
- ∞ 1464 m. Albrechtas III (1443 - 1500)
Šių dvynių gimimo metu karalienė Kunhuta mirė. Jiržis po to 1450 m. vedė Johana Rožmitalietę (1430? – 1475). Kartu jie turėjo (ko gero) penkis vaikus:
- Hynek z Poděbrad (1452 – 1492)
- ∞ 1471 m. Kotryna Saksonietė (1453 - po 1509) (Vilhelmo III duktė)
- ∞ Fridrichas I iš Lehnicės († 1488).
- nežinoma(s)?
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
