Japoniškas kardas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Japoniški kardai
Japoniški kardų rūšys, iš kairės į dešinę: naginata, tsurugis, tantas, učigatana ir tačis.

Japoniškas kardas (日本刀 Nippon - tō) – Japonijoje gamintas šaltasis ginklas, naudotas samurajų karų metu. Kartais vakaruose vadinamas katana, nors iš tiesų šis terminas skirtas įvardinti tik vienai kardų formai.

Istorija ir formos[taisyti | redaguoti kodą]

Seniausieji kardai, naudoti Japonijoje (ken, curugi ir kt.), buvo tiesūs. Jie kildinami iš Korėjos bei Kinijos.

Visgi tikraisiais japoniškais kardais yra laikomi tie, kuriems būdinga lenkta forma – sori. O ji išpopuliarėjo vėlyvuoju Heian laikotarpiu, prasidėjus feodaliniams karams, ir siekiant pritaikyti ginklą ne dūrimui, o kirtimui.

Per istoriją susiformavo keturios pagrindinės lenktų kardų formos (katači), kurios skiriasi ilgiu.

  • Tači – ilgiausias kardas, siekiantis 65-70 cm ilgio.
  • Katana – siekiantis apie 60 cm.
  • Vakizaši – siekiantis 30-60 cm.
  • Tanto – trumpiausia forma, nesiekianti 30 cm.

Patys seniausi kardai buvo tači. Jie naudoti žiauriose feodalinėse klanų kovose. 14 a, kardų aukso amžiuje, kardų ilgis siekdavo net metrą. Tai buvo žiaurūs ginklai, ir ypač buvo vertinamas kardo aštrumas.

15 a atsirado poreikis trumpesniems kardams, kuriuos būtų patogu nešioti prie juostos. Tada ir atsirado katana ir vakizaši. Jie buvo plačiai naudoti 16 a, kovojančių žemių laikotarpiu.

Nuo 17 a pradžios, Japonijoje įsigalėjus taikai ir prasidėjus Edo laikotarpiui, kardas tapo daugiausia puošmena, samurajaus simboliu. Paplito paprotys nešioti juo poroje: katana ir vakizaši kartu. Kardo makštis, išvaizda daug pasakodavo apie jį seginčio samurajaus rangą.

1867 m., po Meidži restauracijos, samurajams buvo uždrausta nešiotis kardus. Toks pasikėsinimas į tradiciją, kuriai daugiau nei tūkstantis metų, išdidžios karių kastos nebuvo lengvai priimtas, todėl imta nešioti medinį katana. Nors nepavojingos „lazdos“ ir užgožė ašmenis, tačiau katana – „samurai siela“ išliko gyva.

Gamyba[taisyti | redaguoti kodą]

Iš pradžių geležtės buvo gaminamos iš geležies ir grynanglies, kalviai naudojo tik ugnį, vandenį, priekalą ir kūjį. Iš tokių gan paprastų medžiagų ir primityviomis priemonėmis buvo pagaminti geriausi pasaulyje kardai. Nukaldinus geležtę, kardų poliruotojas paruošdavo ją kitam etapui. Kardų bandytojas išbandydavo kardo ašmenis pjaustydamas lavonus arba nuteistus nusikaltėlius – pradėdavo nuo smulkesnių kaulų, pereidamas prie stambesnių. Rezultatai buvo dažniausiai užrašomi ant kriaunų nakago.

Kardo kultas[taisyti | redaguoti kodą]

Kardas yra vienas trijų šventųjų simbolių šintoizme. Kardą, drauge su vėriniu ir veidrodžiu, įteikė savo anūkui Ninigi (imperatorių protėviui) deivė Amaterasu.

Dažnai samurai savo kardams duodavo vardus ir tikėjo jų „dvasia“.

Bokken[taisyti | redaguoti kodą]

Bokken buvo naudojami visoje Japonijoje. Tai medinė kardo imitacija kuri dažniausiai buvo naudojama treniruočių metu, bet kartais Bokenais susirungdavo ir tikroje kovoje. Žinoma atveju, kai meistras su mediniu bokenu nugalėjo net kelis priešininkus su tikromis katanomis.[reikalingas šaltinis] Bokken buna įvairių ilgių kaip ir kardų. Nuo 30 cm tanto boken iki 110 cm tači boken.Daromi lenktos formos dažniausiai su cuba [rankenos apsauga]. Medis nelakuojamas, kad rankos galėtų laisvai slysti rankena.

Vikiteka