Jan Vermeer

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vermejerio „Mergina su perlo auskaru“ (apie 1665, Karališkoji paveikslų galerija Mauricheisas, Haga)
Vermejerio autografas

Janas (Johanas arba Johanesas) Vermejeris (ol. Johannes Vermeer), pramintas Delftiečiu (Vermeer van Delft, 1632 m. spalio 31 – 1675 m. gruodžio 15 d.) – Nyderlandų XVII a. baroko dailininkas. Savo gyvenimo metu Vermejeris nebuvo plačiai žinomas, jo darbai atrasti ir įvertinti tik XIX a. romantikų ir nuo to laiko jis laikomas vienu didžiausių, kada nors kūrusių, Europos dailės meistrų. Nyderlandų dailėje Vermejeris vertinamas iškart po Rembranto.

Tik 35 ar 36 Vermejerio paveikslai išlikę. Patys garsiausi jų: „Mergina su perlo auskaru“, „Delfto peizažas“, „Mergina prie lango, skaitanti laišką“.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vermejeris buvo XVII a. Nyderlandų buitinių scenų tapytojas. Jis, tikriausiai, niekuomet nepaliko gimtojo Delfto miesto. Jo paveikslai buvo kuriami vietos vidurinės klasės užsakovų ir jo gyvenimo metu irgi, tikriausiai, nebuvo labai paplitę už aplinkinio regiono ribų. Šie faktai prisidėjo, kad apie Vermejerio gyvenimą žinoma labai mažai. Netgi tikras jo vardas nėra vienareikšmiškai nustatytas.

Johanesas Vermejeris (numanomas tikrasis vardas, o Janas ir Johanas laikomi sutrumpinimais) gimė 1632 metais tėvo Reijnier Janszoon ir motinos Digna Baltus šeimoje Delfto mieste. Jis turėjo seserį Gertruy (g. 1625). Spalio 31 d. Vermejeris buvo pakrikštytas (vardu Joannis). Jo tėvas dirbo to meto Nyderlanduose išvystytame audinių versle. 1631 m. tėvas įsigijo kavinę-parduotuvę Delfto prekyvietėje, kurioje prekiavo įvairiais meniniais dirbiniais, audiniais ir pan. Tais pačiais metais tėvas įstojo į Delfto dailininkų gildiją kaip meno kūrinių perpardavinėtojas. 1640 m. tėvas pasirašė dokumentuose Vermejerio pavarde (Vermeer − van der Meer trumpinys).

1652 m. mirė tėvas Reijnier Janszoon ir šeimos verslui vadovauti pradėjo Johanesas Vermejeris. 1653 m. balandžio 20 d. Vermejeris vedė Catharina Bolnes, o 22 d. įstojo į dailininkų Šv. Luko gildiją, kaip ir jo tėvas. Kartu šiuose įvykiuose dalyvavo vietos dailininkas Leonaert Bramer, tačiau jokių patvirtintų faktų apie Vermejerio dailės mokytojus nėra. Leonaert Bramer stilius ženkliai skyrėsi nuo Vermejerio. Numanoma, kad Vermejeris pradėjo mokintis tapybos antruoju savo gyvenimo amatu, kas buvo įprasta tų laikų Nyderlanduose. Kada ir kaip Vermejeris pradėjo savo kūrybinį kelią irgi nėra žinių. 1657 m. Vermejeris minimas pasiskolinęs sumą pinigų iš Pieter van Ruijven, kuris buvo meno kolekcionuotojas. Spėjama, kad tai buvo susiję su paveikslų kūrimo kaštų finansavimu. Spėjama, kad šis kolekcininkas turėjo būti įsigijęs ar perpardavęs apie 20 Vermejerio paveikslų. Vermejerio kūryboje galima rasti sąsajų su Utrechto dailininkais, kurie propagavo Karavadžo stilių. Taip pat, Vermejeris konkuravo Delfte su tokių pačių buitinių žanrinių paveikslų kūrėjais Pieter de Hoogh ir Nicolaes Maes.

„Delfto peizažas“ (apie 1660-61, Karališkoji paveikslų galerija Mauricheisas, Haga)

1662 m. Vermejeris buvo išrinktas Šv. Luko gildijos vyresniuoju, kas rodo jo pripažinimą vietos dailininkų tarpe. Vyresniuoju Vermejeris dar buvo patvirtintas 1663, 1670 ir 1671 m. Spėjama, kad Vermejeris sukurdavo tik apie 3 paveikslus per metus ir tapyba nebuvo jo pagrindiniu pajamų šaltiniu. 1670 m. mirė dailininko motina ir sesuo. 1671 m. dailininkas minimas iškviestas patvirtinti savo paveikslų autorystės. 1672 m. Vermejeris keliavo į Hagą, kur turėjo išsakyti nuomonę apie atvežtus italų dailininkų darbus. 1672 m. Nyderlanduose kilo ekonominė krizė, palydėta karų. Vermejerio verslas smuko. Jis 1675 m. pasiskolino stambią sumą iš vieno Delfto pirklių. Tais pačiais metais Vermejeris persišaldė ir mirė. Palaidotas gruodžio 15 d. Senojoje protestantų bažnyčioje. Vermejeris gyvenimo metu susilaukė bent 13 vaikų. Žmona po jo mirties prašė būti atleista nuo mokesčių, nes buvo išauginusi 11 vaikų. Vermejerio žmona Catharina Bolnes mirė 1687 m.

Vermejeris nepaliko mokinių. Nežinomi ir jo piešiniai paveikslams. Savo gyvenimo metu Vermejeris buvo gerbiamas Delfto miesto dailininkas, bet jo dailė plačiau nepaplito. Iškart po mirties dailininkas buvo beveik užmirštas, XVII a. pabaigoje Arnold Houbraken išleistame žymiausių Nyderlandų dailininkų sąvade jis buvo tik paminėtas. Vermejerio dailė iš naujo buvo atrasta XIX a. romantikų. Nuo to laiko jo šlovė tik augo. Dėl darbų retumo pasirodė plagiatų, o dėl gyvenimo faktų nebuvimo dailininko gyvenimas pradėjo virsti legenda. Šiuo metu tik apie 35 dailės darbai patvirtinami autentiškais Vermejerio ir dar 5 autorystė ginčytina.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Vermejeris per savo gyvenimą, spėjama, sukūrė ne daugiau 60 paveikslų. Jis tapydavo lėtai, ypač teikdamas dėmesio šviesos efektų atvaizdavimui. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Vermejeris galėjo naudotis camera obscura tam, kad geriau pagautų šviesos žaismą ir perspektyvos efektą. Iš žinomų Vermejerio darbų yra 2 peizažai ir 2 alegorinės scenos. Didžioji paveikslų dalis - žanriniai Nyderlandų viduriniosios prekybininkų ir amatininkų klasės buities vaizdai. Tipiškai Vermejeriui, scena apšviesta iš kairės pusės, kurioje dažniausiai yra langas. Paveiksluose yra po keletą, ar tik vienas, veikėjų, užimtų kažkuo kasdienišku.

Tikriausiai garsiausias Vermejerio paveikslas yra „Merginos su perlo auskaru“ portretas. Darbas tapo tokiu populiariu, kad buvo pramintas „Šiaurės Mona Liza“. Nors Vermejerio žinomi tik 2 peizažai, tačiau, pvz., „Delfto peizaže“, dailininkas pasirodo, kaip vienas geriausiai sugebėjusių perteikti peizažo nuotaiką ir atmosferos efektus, lyginant su šiame žanre specializavusiais Nyderlandų dailininkais. „Mergina prie lango, skaitanti laišką“ - vienas Vermejerio šedevrų, kažkada priskirtas Rembrantui. Jame, spėjama, mergina skaito gautą meilės laišką.

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Jan Vermeer – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka