Jacob Obrecht

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jakobo Obrechto portretas (1496 m., priskiriamas Hans Memling)

Jakobas Obrechtas (ol. Jacob Obrecht; apie 1457-58 − 1505 m. rugpjūčio 1 d.) – prancūzų-flamandų (arba Nyderlandų) muzikos mokyklos, renesanso kompozitorius. Buvo vienu pirmaujančių Europos kompozitorių XV a. pabaigoje, šlove nusileido tik Žoskenui Deprė[1]

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Jokobas Obrechtas gimė tikriausiai Gente apie 1457 metus. Tai sprendžiama iš užrašo ant jo išlikusio portreto, priskiriamo Hansui Memlingui. Motete Mille quingentis jis mini, kad yra Guillermus Hobrecht sūnus. Tėvas identifikuotas su trimitininku, kuris dirbo gente nuo 1452 m. iki mirties 1488 m., buvo susijęs su Burgundijos hercogo dvaru. Spėjama, kad Jakobas buvo vienintelis vaikas iš tėvo pirmosios santuokos su Lijsbette Gheeraerts, kuri mirė 1460 m. Nieko nežinoma apie Obrechto mokslus. gali būti, kad jis mokėsi tapti trimitinku, kaip jo tėvas. Tikriausiai galėjo turėti ryšiu su kompozitoriumi Antoine Busnoys, kurio muzika tikriausiai paveikė Obrechto ankstyvuosius kūrinius.

1480-84 m. Obrechtas dirbo kapelmeisteriu Bergene prie Zomo Šv. Gertrūdos bažnyčioje. Šiam laikotarpiui priskiriamos pirmosios jo kompozicijos. 1484 m. jis Tinktorio jau minimas vienu žymiausių kompozitorių, lyginamas su John Dunstable, Guillaume Dufay ir žymiais kitais kompozitoriais. 1484 m. Obrechtas tapo Kambrė katedros berniukų choro vadovu. Tačiau po keliolikos mėnesių laimėjo vietą Briugės Šv. Donato bažnyčioje ir paliko Kambrė. 1486-87 m. jis sukūrė mišias „De Sancto Martino“ ir „De Sancto Donatiano“, ir, tikriausiai, „Salve diva parens“. 1487 m. jam buvo leista išvykti į Ferarą hercogo Erkolė I d’Este kvietimu. Į Briugę jis grįžo beveik po metų. Dėl nežinomų priežasčių jis buvo pašalintas iš savo posto ir 1492 m. dirbo kapelmeisteriu Dievo Motinos bažnyčioje Antverpene. Versija, kad Obrechtas esą dirbo Utrechte ir mokė giedojimo Erazmą Roterdamietį, tikriausiai yra tik legenda.

1497 m. Obrechtas buvo grįžęs į Bergeną prie Zomo. Kitais metais vėl grįžo dirbti į Šv. Donato bažnyčią Briugėje. 1500 m. dėl ligos paliko postą. Bažnyčia jį apdovanojo trimis beneficijomis. 1501-03 m. Obrechtas vėl dirbo Antverpeno Dievo Motinos bažnyčioje. 1503 m. minimas Insbruke imperatoriaus Maksimilijono I-ojo tarnystėje. 1504 m. jis buvo pasamdytas Feraros hercogo Erkolės I d’Este, kuris buvo didelis Obrechto talento gerbėjas. Feraroje Obrechtas užėmė prieš tai čia dirbusio Žoskeno Deprė vietą, kuris pabėgo iš miesto dėl maro. Obrechtas, taipogi, ieškojo darbo kitur − Mantujoje, tačiau mirė nuo maro 1505 m. vidurvasarį Feraroje.

Išliko Obrechto portretas, dėl aukšto meninio atlikimo lygio priskiriamas Hansui Memlingui, tapytas 1496 m. jo paties užsakymu. Nepastovų Obrechto gyvenimą, nepaisant jo kompozitoriaus sugebėjimų įvertinimo, tikriausiai lėmė jo prastas balsas, nes tais laikais visų pirma kompozitorius ne tik kūrė muziką, bet ir dainavo. Paskutiniais XV a. dešimtmečiais Obrechtas buvo vienu garsiausiu kompozitoriumi Europoje. Gyvenimo metu buvo įvardijamas „antru po Žoskeno“. Obrechtas paliko apie 26 mišias, virš 30 motetų, apie 30 pasaulietinių kūrinių. Svarbiausiais jo kūriniais vertinamos mišios. Vienu geriausių įvardijamos mišios „Missa Maria zart“.[2]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]