Jūros bangų energija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Atsinaujinanti energija
Šis straipsnis yra serijos
Atsinaujinanti energija dalis

Vėjo energija · Saulės energija
Biodegalai · Biokuras
Bangų energija · Potvynių energija
Hidroenergija
Geoterminė energija

Jūros bangų energija – atsinaujinančiosios energijos tipas, kuomet energija išgaunama iš vandens bangavimo. Daugiausiai vystoma Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV ir Australijoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1799 m. Paryžiuje užpatentuotas pirmasis projektas, gaminantis energiją iš vandenyno bangavimo.[1] 1910 m. Prancūzijoje sukonstruotas įrenginys, apšvietęs kūrėjo namus.[2] Nuo 1855 m. iki 1973 m. vien Jungtinėje Karalystėje buvo užregistruota apie 340 patentų susijusių su bangų energija.

Šiuolaikinių bangų energijos technologijų pionierius yra japonų išradėjas Yoshio Masuda. XX a. 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiuose Y. Masuda išbandė daug bangų energijos technologijų jūrose.[3]

1973 m. kilus naftos krizei, vėl buvo susidomėta atsinaujinančiaisiais energijos šaltiniais. Šiuo laikotarpiu prie technologijos vystymosi daug prisidėjo Jungtinės Karalystės, JAV ir Norvegijos universitetai. XX a. paskutiniame dešimtyje ir XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais suaktyvėjo naujų jūros bangų energijos jėgainių technologijų kūrimas JAV, Jungtinėje Karalystėje, Beneliukse, Šiaurės Europoje, Australijoje, Izraelyje, Airijoje.

Jūros bangų energijos jėgainė Portugalijos vandenyse

Veikimo principas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jūros bangų energijos jėgainių plūdurai plūduriuoja vandens paviršiuje prieš bangų judėjimo kryptį. Kad bangos neišplukdytų plūduro į krantą ar nepakeistų jo padėties, plūduras lynais ir inkarais tvirtinamas prie dugno. Plūdurai sujungti su energijos konvertavimo moduliais. Bangų sūpavimas judina energijos konvertavimo modulius aukštyn, žemyn ir į šonus. Šie judesiai priverčia modulyje esančius hidraulinius taranus pumpuoti aukšto slėgio energiją. Ji kaupiama hidrauliniuose akumuliatoriuose, kurie tiekia tolygią srovę elektros generatoriaus varikliui. Visų trijų modulių pagaminta elektra per atskirą kabelį, prijungtą prie plūduro galo, teka jūros dugnu į tarpinę povandeninę stotį, o iš jos – į krante įrengtą elektros transformatorinę.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Clément; et al. (2002). „Wave energy in Europe: current status and perspectives“. Renewable and Sustainable Energy Reviews. 6 (5): 405–431. doi:10.1016/S1364-0321(02)00009-6. {{cite journal}}: Explicit use of et al. in: |author= (pagalba)
  2. „The Development of Wave Power“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-27. Nuoroda tikrinta 2012-12-11.
  3. „Wave Energy Research and Development at JAMSTEC“. Suarchyvuotas originalas 2008-07-01. Nuoroda tikrinta 2012-12-11.