Jūrinė nėgė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Petromyzon marinus
Apsauga: 1(E) - Prie išnykimo ribos
Jūrinė nėgė (Petromyzon marinus)
Jūrinė nėgė (Petromyzon marinus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Antklasis: Bežandžiai
(Wikispecies-logo.svg Agnatha)
Klasė: Nėginiai apskritažiomeniai
(Wikispecies-logo.svg Cephalaspidomorphi)
Būrys: Nėgės
(Wikispecies-logo.svg Petromyzoniformes)
Šeima: Nėginės
(Wikispecies-logo.svg Petromyzonidae)
Gentis: Jūrinės nėgės
(Wikispecies-logo.svg Petromyzon)
Rūšis: Jūrinė nėgė
(Wikispecies-logo.svg Petromyzon marinus)
Mokslinis pavadinimas
Petromyzon marinus
Linnaeus, 1758

Jūrinė nėgė (lot. Petromyzon marinus, angl. Lamprey, vok. Neunaugen) – nėginių (Petromyzonidae) šeimos primityvus vandens stuburinis gyvūnas, priklausantis bežandžių antklasiui.

Kūnas ilgas, cilindriškas. Viršutinė kūno dalis žalsva su tamsiomis ir balkšvomis dėmėmis. Pilvas baltas. Viršutinėje žiočių plokštelėje 2 stambūs, pamatais susilietę dantys, apatinėje – 7-8; kraštiniai turi po 2 viršūnes. Burnoje yra daug koncentriškai išsidėsčiusių aštrių dantų. Ties galva yra 7 poros žiauninių angelių. Kūno ilgis iki 1 m, svoris iki 3 kg. Vidutinis kūno ilgis 60-75 cm, o svoris 0,7-1 kg. Subręsta 8-9 metų, kai kūno ilgis pasiekia 60 cm.

Paplitusios Šiaurės Atlante, taip pat Baltijos jūroje. Lietuvoje sugaunama Kuršių mariose ir Nemuno deltoje. Praeivės, neršti iš Baltijos į gėlus vandenis. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Neršia pavasarį, ant smėlėto grunto. Vislumas – daugiau kaip 200 tūkst. ikrelių. Jie lipnūs, elipsiški, gelsvai pilki, neskaidrūss, apie 1 mm. Embrionai vystosi 8-10 parų. Išsiritusios lervos būna ~5 mm ilgio, skaidrios, panašios į kirmėles, galvinė kūno dalis kiek storesnė. Trynio maišelis cilindro formos, užima 4/5 kūno ilgio. Turi plaukiojamąją plėvę. Galva maža, akys apaugusios oda. Burna yra apsuptya ūselių. Rezorbavusis trynio maišeliui, liemeninės ir uodeginės kūno dalies aukštis suvienodėja, sunyksta plaukiojamoji plėvė. Aplink burną išsivysto lūpos, viršutinioji būna ilga ir nulinkusi. Tokios lervos vadinamos vingiliais. Jų akys geriau išsivysčiusios, nors iki metamorfozės pabaigos būna po oda. Žiauninės angelės išsidėsčiusios vagelėse. Vingiliai kelerius metus gyvena įsirausę upių ar ežerų dumble. Minta mikroorganizmais ir detritu. Baigiantis metamorfozei kūno ilgis pasiekia 20 cm, jos pasidaro panašios į suaugusius individus, migruoja į jūrą ir pradeda parazituoti.

Suaugusios nėgės minta vandens gyvūnų (ryklių, kitų žuvų, banginių) krauju, kartais bestuburiais. Neršdamos nesimaitina. Po neršto žūva.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Virbickas J., Lietuvos žuvys. Vilnius: Mokslas, 1986. 12 psl.


Commons-logo.svg Vikiteka: Jūrinė nėgė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka